Laukinis trail - Dukštos [VIDEO]

Jau daugiau nei 3 mėnesiai kaip bandau gydyti savo pėdos bėdas ir bėgti trailą, bėgti miške ir t.t. dar niekaip negaliu. Norisi nerealiai, bet jau nieko čia nepadarysi. Tad Laukinio trail savaitgalį nusprendžiau labai švelniai pabėgioti ir užfiksuoti kelias akimirkas iš varžybų. Nebuvo tikslo nušviesti visas varžybas nuosekliai, nebuvo tikslo užfiksuoti visus įmanomus dribimus, o buvo noras užfiksuoti emociją ir perduoti ja jums. Gero žiūrėjimo:

Pokalbis apie bėgimą ir knygas

 

Truputį pakalbėjom apie bėgimą, knygas ir kaip galima suderinti šiuos du pomėgius. Visas tekstas žemiau :) Išvada viena - skaitykite knygas, o jei negalite, tuomet klausykite. Dabar jau atsiranda knygų ir lietuviu kalba - http://audioteka.com/lt/

====„Danske bank Vilniaus maratone“ tarp visų dalyvių bus galima išvysti ir vieną ištvermingiausių Lietuvos bėgikų Marių Grebliką, kuris paprastai neapsiriboja lengvu krosu ir ryžtasi įveikti ultramaratonų distancijas visoje Europoje. Artėjant Vilniaus maratono karštinei bėgikas rekomenduoją, ką daryti, kad ilgų distancijų bėgimas neprailgtų.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo sportas? Ar visada buvote bėgikas?

– Įvairias sporto šakas išbandžiau dar mokykloje, sportavau ir studijų laikais. Tačiau pradėjus intensyviai dirbti tam tiesiog nebeliko laiko. Dirbant informacinių technologijų srityje sėdimo darbo yra labai daug, tad pradėjo sparčiai augti svoris.

Suvokimas, kad reikia kažką keisti atėjo gimus dukrai. Pamaniau, kad jos vietoje nenorėčiau turėti tėčio, kuris negali užlipti į antrą aukštą ar išeiti pasivažinėti dviračiu. Kitas paskatinimas pradėti bėgti buvo šuo, kuriam labai patikdavo du kartus per dieną išeiti pabėgioti. Ir štai, jau šešeri metai kaip aktyviai bėgioju.

– Koks šiuo metu pats didžiausias pasiekimas bėgimo srityje?

Taip, didžiąją dalį treniruočių bėgu su knyga, o jei tuo metu nerandu įdomios klausytis knygos, tuomet pasisiunčiu taip vadinamus „podcast“

– Galima sakyti, kad pats didžiausias pasiekimas tuo pačiu yra didžiausias nusivylimas. Šią vasarą dalyvavau ultramaratone, kurio trasa buvo 120 kilometrų kalnuose. Deja, tą kartą pavyko įveikti tik 95 kilometrus. Vis tik manau, kad įveikti tokį atstumą per mažiau nei 20 valandų yra puikus pasiekimas.

– Ne kartą savo tinklaraštyje rašėte, kad bėgate ne vienas, o su knyga, tiksliau audioknyga. Kaip atradote šias knygas?

– Audioknygas atradau tuo metu, kai važiavau į pirmas savo varžybas didesnes nei maratonas Italijoje. Vykau automobiliu ir taip jau sutapo, kad buvau į grotuvą įsirašęs porą garsinių knygų.

Tą kartą man knygos padėjo išlikti budriam ir saugiai įveikti daugiau nei 1000 kilometrų, o kelias visiškai neprailgo. Kiek vėliau ėmiau ieškoti ir daugiau garsinių knygų, o šiandien mano grotuve visuomet yra knygų.

– Ar šie du pomėgiai – bėgimas ir knygų klausymas – suderinami?

– Taip, tai suderinami pomėgiai, vis tik pirmiausia reikia išsiugdyti įprotį. Žmogui gana sudėtinga vienu metu daryti kelis darbus, šiuo atveju – bėgti ir įdėmiai klausytis knygos. Svarbu išmokti klausantis knygų neprarasti budrumo.

– Ar dabar visuomet bėgate su knyga?

– Taip, didžiąją dalį treniruočių bėgu su knyga, o jei tuo metu nerandu įdomios klausytis knygos, tuomet pasisiunčiu taip vadinamus „podcast“ apie bėgimą, keliones ar savo profesinę sritį.

– Kodėl bėgant verta klausytis knygų?

– Pirmiausia, ilgai bėgant laikas gali prailgti. Todėl knygos yra puikus būdas pasinerti į įdomų turinį ir užimti savo galvą kažkuo naudingu.

Taip pat, visi bėgikai žino, kad šis sportas užima laiko, net nebūnant profesionaliu sportininku, per savaitę bėgdami sugaištame bent 10 valandų, o tai ilgas laiko tarpas. Kad visas tas laikas nenueitų veltui, galima klausytis knygų. Taip ne tik tobuliname savo ištvermę ir kūną, bet ir sužinome kažką naujo, naudingo. Ir konkrečiai mano atveju, klausantis knygų užsienio kalba, labai tobulėja tos kalbos žinios. Tai galiu patvirtinti iš savo patirties.

– Kokie artimiausi jūsų planai?

– Šiuo metu ruošiuosi dalyvauti bėgime Lenkijos kalnuose. Tai bus 90 kilometrų ilgio trasa, kuri, tikiuosi, taps puikia šio sezono pabaiga. Dėl šių svarbių varžybų Vilniaus maratone pasirinkau bėgti tik pusmaratonį, tai bus puiki tempinė treniruotė prieš didįjį startą.

Šaltiniai:

http://www.15min.lt/sportas/naujiena/lengvoji-atletika/ultramaratonu-begikas-marius-greblikas-jeigu-begti-tai-tik-su-knyga-133-679445

http://www.1588.lt/straipsnis/ultramaratonu-begikas-marius-greblikas-jeigu-begti-tai-tik-su-knyga

http://infa.lt/8545/ultramaratonu-begikas-marius-greblikas-jeigu-begti-tai-tik-su-knyga/

http://sportas.lrytas.lt/startai/120-kilometru-kalnuose-iveikes-atletas-i-maratona-ima-ir-knyga.htm

Dar vienas bėgimas [ne.Normalūs] formatu [VIDEO]

Š.m. birželio 1 dieną susukom 38 km Vilnius iki skausmo pažįstamose trail trasose ir surinkom po 1300 metrų sukilimo. Buvo smagu, atradom daug neatrastų vietų, sukando uodai, išsimaudėm dilgėlynuose ir žodžiu praleidom gerai laiką.

Čia video iš bėgimo:



O čia GPX, kas norės pats pasibėgti [ne.Normalūs] pėdomis :)

Traukinių žymėjimas, ale "Transpotting" lietuviškai...[VIDEO]

Kai niekada nebuvau pasiekęs 100 ir daugiau kilometrų per savaitę, šie skaičiai atrodė kiek mistiški ir baisūs. Tačiau pasiekus šiuos triženklius skaičius šią savaitę, labai nustebau, nes savijauta buvo labai puiki ir kūnas pakankamai neblogai laikė krūvį.

Kiek pamenu seniau pasiekus 70 km per savaitę, jau kildavo bėdos, keisti skausmai ir t.t. Teko keisti begimo techniką, sureguliuoti svorį ir dar daug daug ką...

Kas iš esmės pasikeitė? Gal treniruočių metodas, gal tiesiog reikėjo laiko ir t.t. Tačiau manau pagrindinė mintis yra tai, kad darbe pradėjau dirbti prie stovimo stalo ir sėdžiu mažiau nei stoviu. Pradžioje tai vargino, tačiau dabar viskas pasikeitė kardinaliai ir sėdėti ilgiau tiesiog negaliu, norisi atsistoti ir  pajudėti.

Paskutiniu metu subėgau kelis pusmaratonius:
Trakų pusmaratonis - 1:51:49
WeRunVilnius pusmaratonis - 1:53:04

Laikai labai panašūs, aišku lėti, bet tai buvo ilgųjų savaičių paskutiniai bėgimai ir buvo testuojama kiek dar potencialo kojose yra likę ir pasirodo visai neblogai :)

Šią savaitę dar pagaliau įvyko pirmas "ne.Normalūs" kolektyvo bėgimas iš Vilniaus į Trakus (38 km), renkantis kiek įmanoma trail ir su gera nuotaika. (jei kam reikės gpx failo, galiu pasidalinti)

Visus dviejų piliečių nuotykius galima sekti šiame facebook puslapyje ir jei jūs jaučiate norą pasijungti prie šio judėjimo, t.y. bėgti kur akys mato ir su polėkiu, prašau kontaktuokite ir jungtės prie kitų mūsų bėgimų.
Kaip mums sekėsi, galima pamatyti šiame video:

Gyvenimą pakeitęs kompanionas :) [VIDEO]

Daug metų atgal, dar kai apie bėgimą žinojau tik tiek, kad aš jo nekenčiau ir jis man priminė prievoles mokykloje, būtent šuo pakeitė šį požiūrį ir tik jis atvedė mane į šį keistą užsiėmimą.

2006 metų pavasarį aš ir Lord'as (vokiečių aviganis), kuris tuo metu buvo dar tik 9 mėnesių amžiaus, sudalyvavom pirmose Lietuvos krašto apsaugos organizuojamose biatlono su šunimi varžybose, kur reikėjo bėgti 9 km, įveikti tris kliūčių ruožus, šaudyti iš kovinio ginklo, bei šuniui sulaikyti nusikaltėlį. Visa tai atlikti greitai ir užtikrintai. Krašto apsaugos kinologai buvo pagrindiniai dalyviai šiame renginyje, o mes visiškai "žali" ir vieninteliai civiliai tokio tipo varžybose. Šiandien jau beveik 10 metų praėjo po šių varžybų, bet prisiminimai lyg renginys būtų buvęs vakar.

2007 metų lapkričio mėnesį dalyvavom jau visai ne karinėse varžybose, tai vienos iš pirmųjų Canicross renginių. Apie bėgimą tuo metu žinojau tiek, kad reikia bėgimo batelių, kuriuos įsigyjau kelios dienos prieš varžybas. Gerai praleidom laiką ir tai buvo pirmas kartas, kai aš pravėriau duris savo galvoje į bėgimą. Tuo metu aš buvau vienintelis pilietis ne iš kinkinių sporto arba krašto apsaugos, o vokiečių aviganis iš vis visiems dalyviams buvo egzotika. Daugelis klausinėjo, kodėl aš kankinu vokiečių aviganį, nes jis nesutvertas tokio tipo varžyboms, o pakeliui reikės man jį netik nešti, bet ir tempti. Tokie veiksmai griežtai yra draudžiami pagal varžybų taisykles ir teisėjai pažadėjo įdėmiai mane stebėti, ar tik aš nekankinu gyvūno :)
 

Mano atsakas buvo paprastas - susitiksim finiše ir kiek žinau visi šunys moka bėgti. Aišku nebuvom mes greičiausi ir grakščiausi ta dieną, tačiau finišą mes pasiekėm, bei net užėmėm garbingą penktą vietą :)

Taip mes prisistatėm kinkomų šunų bendruomenei ir tapom canicross gerbėjai. 

2009 metų vasaros viduryje mes dalyvavom pirmose Dogtrekking (orientacinis žygis pėsčiomis poroje su šuniu) varžybose, ilgiausioje 25 km distancijoje. Tai buvo viena karščiausių birželio dienų, kurios metu buvo visko, tačiau mes sugaišę 6 valandas ir įveikę 35 km pasiekėm finišą pirmieji ir artimiausią persekiotoją aplenkėm 1,5 valanda. Aišku tai ne bėgimas, bet tai buvo veikla su šunimi. Šiose varžybose jau dalyvavo nemažas būrelis šunų, kurie nebuvo išveisti kinkimui arba bėgimui.  

Taip po truputį populiarėjo mano kasdieniniam gyvenime įvairios veiklos kartu su šunimi ir po truputį vis daugiau laiko užimdavo bėgimas bei canicross'as. 

Nors mano kompaniono jau nebėra šalia, tačiau įdėtas darbas, daug metų atgal, jau duoda vaisių ir žmonės supranta, kad šuns palikti namie nereikia, puikiai galima gerai leisti laiką kartu ir bėgti gali visos veislės, net ir tos kurios nėra sutvertos bėgimui.

Jau 2016 metų gegužės 14 įvyks pirmos ir tik Canicross'ui dedikuotos varžybos. Labai džiugu, kad šis užsiėmimas populiarėja Lietuvoje ir pritraukia vis daugiau ir daugiau entuziastų.  

Turėjau garbės prisidėti prie šio renginio organizacijos ir nufilmuoti jiems šį canicross'ą reklamuojantį video. Pasižiūrėkit, kokias puikias emocijas suteikia ši veikla šunims, bei jų šeimininkams. Čia puikia matosi, kad gali bėgti visi, netik šunys, bet ir žmonės. 

  

Bėgimų rezultatai

<=2016=>
2016 metų (atstumas, laikas, renginys):
1. 50 km, D+/D- 2500 m, laikas 7:26:26 - Beskidzka 160 ultra trail 50 km
2. 21,097 km, laikas 1:51:49 - Trakai 1/2 marathon
3. 21,097 km, laikas 1:53:04 - WeRunVilnius 1/2 marathon
4. 21,097 km, laikas 1:39:41 - Kaunas 1/2 marathon
5. 95 km, D+/D- 5000 m, laikas 20:10:39 - Lavaredo Ultra Trail 2016 (DNF)
6. 28 km, laikas 3:08:50 - Laukinis trail bėgimas Ventė -> Svencelė
7. 16 km, laikas 1:22:52 - Laukinis trail bėgimas "Naktinis miškas"


2016 metų (endurance adventure):
1. 38 km, laikas 4:20:00 - [ne.Normalūs] Trail run Vilnius - Trakai 
2. 39 km, D+/D- 1270 m, laikas 5:53:00 - [ne.Normalūs] Trail run Vilnius-Belmontas-N.Vilnia-Rokantiškės-Sapieginė-Vilnius


<=2015=>
2015 metų (atstumas, laikas, renginys):
1. 69 km, D+/D- 2500 m, laikas 10:30:22 - Barcelona Long Trail (LTBCN 2015)
2. 10,6 km, laikas 00:48:42 - Trakų pusmaratonio bėgimas
3. 21,097 km, laikas 1:42:44 -We Run Vilnius 1/2 Marathon
4. 60 km, D+/D- 4000 m, laikas 12:57:00 - Gran trail Courmayeur 60K
5. 20 km, D+/D- 275 m, laikas 1:47:30 - RUN the NIGHT
6. 57 km, D+/D- 680 m, laikas 6:13:57 - Trail run around Asveja (TOP-10 ežerų)

2015 metų (endurance adventure):
1. 40 km, D+ 400m, laikas 4:15:00 - Adventure run from Paris to Versailles

<=2014=> 2014 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 78 km, D+ 1500 m, laikas 9:43:23 - Eco Trail de Paris 2014
2. 21,097 km, laikas 1:46:15 - Trakai 1/2 marathon
3. 21,097 km, laikas 2:01:44 - DnB 1/2 marathon
4. 54 km, D+ 3800 m, D- 3710 m, laikas 11:37:12 - Dolomiti EXTREME Trail 2014
5. 32,8 km, D+ 320m, D- 310m, laikas 3:03:56 - Trail bėgimas aplink Asvėjos ežerą
6. 42,195 km, D+ 240m, D-  254m, laikas 4:07:58 - Vilnius Danske Bank marathon
7. 21,097 km, D+ 181m, D- 182m, laikas 1:49:58 Rumšiškių 1/2 marathon

2014 metų (endurance adventure):
1. 21.30 km, D+ 126m, D- 135m, laikas 2:09:47 - Around Alausas (TOP-10 ežerų)
2. 24.50 km, D+ 120m, D- 130m, laikas 2:29:17  - Around Loudis (TOP-10 ežerų)

<=2013=> 2013 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 42,195 km, laikas 4:07:21 - Marathon de Paris
2. 21,097 km, laikas 1:51:29 - Trakų 1/2 maratonas
3. 21,097 km, laikas 1:48:10 - Vilniaus DnB 1/2 maratonas
4. 47 km, 1968 D+, laikas 6:52:29 - Cortina Trail race
5. 42,195 km, laikas 4:21:43 - Vilniaus Danske bank maratonas

2013 metų (endurance adventure):
1. 27 km, laikas 2:42:22 - BWR Trail run #1 Vilnius
2. 37,7 km, laikas 3:49:59 - BWR Trail run #2 Druskininkai
3. 51 km, 700 D+,  laikas 6:16:57 - Vilnius Trail Run
4. 35 km, 410D+, laikas 4:30:00 - Around Asveja

<=2012=>
2012 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 42,195 km, laikas 4:35:00 - Maraton di Roma
2. 21,097 km, laikas 1:53:34 - I-asis Vilniaus pusmaratonis
3. 21,097 km, laikas 1:54:58 - Druskininkų PUMA pusmaratonis
4. 21,097 km, laikas 1:49:34 - XXXXI bėgimas aplink Elektrėnų marias, 1/2 maratono.
5. 21,097 km, laikas 1:46:23 - IX-asis Danske banko Vilniaus maratonas.
6. 10 km, laikas 46:56 - Živilės Balčiūnaitės 10 km bėgimas
7. 42.192 km, laikas 4:11:38 - Berlin BMW Marathon
8. 12 km, laikas 0:59:28 - 37-tas Kalėdinis bėgimas

<=2011=>
2011 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 21,097 km, laikas  2:13:41 - Druskininkų pusmaratonis
2. 21,097 km, laikas 2:02:01 - Rygos pusmaratonis 
3. 21,097 km, laikas 1:54:36 - Vilniaus pusmaratonis
4. 12,000 km, laikas 1:06:00 - Kalėdinis bėgimas

Šlapias, šaltas ir purvinas "Beskidzka 160 ultra trail 50 km" bėgimas [VIDEO]

Balandžio 9 diena nusprendžiau dalyvauti pirmose varžybose šiemet, bei išbandyti ar teisingam pasiruošimo kelį esu į Lavaredo 119 km distanciją šių metų birželio pabaigoje.

Labai tikėjausi, kad Balandžio 9 diena bus pavasariška ir žiema šiam Lenkijos regione jau bus praėjusi. Oro prognozės sekimas suteikė nemažai vilčių, nes savaitę prieš varžybas buvo saulėta ir temperatūra vis pakildavo iki +20, o kalnuose net iki +14 laipsnių šilumos. Bet likus 5 dienoms prieš varžybas netikėtai pradėjo matytis intensyvaus lietaus tikimybė būtent mano savaitgaliui. Pradžioje rodė lietų tik penktadienį, paskui išsiplėtė per visą savaitgalį. Prognozės lieka prognozėmis, o atvykus pasidarė visiškai aišku, kad pavasario čia nebus ir buk mielas ir prisitaikyk prie tai kas yra -  lietus, rūkas, purvynas ir šaltis, nes geriau nebus.

Iš vakaro atsiimu numerį ir „varžybinį paketą“,  susipakuoju visus reikiamus daiktus į kuprinę ir pažvelgęs pro langa nieko guodžiančio nepamatęs nueinu miegoti, nes  truputėlį jaučiausi apsunkęs po 900 km kelionė ir norėjosi atsigauti prieš rydieną.  

Šiuo metu Lenkijos kalnuose yra visiškas ne sezonas, visiškai viskas uždaryta, tačiau viešbučiai kai kurie tikrai kokybiški ir netgi labai pigūs. Pavyko per booking‘a užsisakyti viešbutį, kuris už standartinę kainą leido SPA naudotis, už kurį jau buvau pasiryžęs mokėti papildomai. Šis variantas buvo žiauriai geras, kai po visos dienos ankstyvo pavasario lietaus, galėjau pasišildyti pirtyje ir atsigauti „jacuzzi‘je“.

Pusryčiai standartiškai pas juos buvo nuo 8 val. ryto, tačiau labai mielai jie sutiko juos pagaminti visa valanda, kad tik būtų galima papusryčiauti prieš startą. Į „briefing‘ą“ nusprendžiau nevažiuoti, nes vis tiek anglų kalba išgirsti nieko nesitikėjau, o lenkiškai nieko doro ir naujo nesužinosiu. Starte visi slėpėsi kur galėjo nuo lietaus ir išlėto skaičiavo bėgančias likusias minutes iki starto. Vandens jau starto pievelėje buvo užtektinai, kad būtų aišku kas darosi ten kalnuose, kurie tuo metu visi skendėjo debesyje/rūke.

8:00 valanda. Startas. Visi „nenormalūs“, nes normalūs žmonės tokiu oru, net šuns į lauką nevaro, startuoja 50 km ir sparčiu žingsniu pajuda į šlapią ir iššūkių pilną dieną. Neprabėgu nei kelių kilometrų, o pas mane prasidėjo bėdos siurprizai – problemos su matymu. Akiniai tokioje drėgmėje pasidengė dar vienu rūko sluoksniu ir jau ne tik kelio nemačiau, bet ištiestos rankos pirštų. Po kelių bandymų nusivalyti, jie tiesiog atsidūrė kuprinėje. Kaip ir nieko baisaus neturėjo nutikti, ne pirmą kartą be akinių bėgu, tačiau ir taip prastai žymėta trasa pasidarė dar prasčiau sekama. 

Danga, jei ją galima būtų taip pavadinti, buvo tiesiog plaukiantis purvynas, vietomis vos ne iki kelių. Tokiomis sąlygomis judėjau negreitai, bet užtikrintai – nesinorėjo jau pačioje pradžioje išsivolioti lenkiškame/čekiškame purvyne ir ne visai buvau tikras dėl savo bėgimo batų tinkamumu tokioms sąlygoms. Po kurio laiko, visiškai šlapias pasiekiau 15 kilometre buvusią pirmąją maitinėlę ir kai norėjau išsiusti namiškiams kaip man sekasi, labai daug pastangų turėjau įdėti, kad iPhone telefono ekranas pradėtų reaguoti į slapias rankas ir iš dangaus krentantį lietų. Maitinėlės ir jos turinys tokiam orui buvo nepasiruošęs – užuovėjos, stogo ar kažko panašas nebuvo, vanduo buvo ledinis, maisto pasirinkimas standartinis (bananas, apelsinas, razinos, sausainukai ir juodas šokoladas), o taip norėjosi ko nors šilto, pvz. juodos arbatos. Suvalgiau vieną skiltelę apelsino, pasipildžiau vandens atsargas ir pasiėmęs viena gabaliuką šokolado išjudėjau toliau į sekančią maitinėlę, kuri laukė tik 34 kilometre.

Nuo 15 kilometro maitinėlės prasidėjo tai, dėl ko trail‘o entuziastai važiuoja į kalnus ir bėga tuos keistai ilgus bėgimus. Sukilimas – reikėjo perkopti kelias lenkiškas „kalvas“, kurių aukštis variavo apie 930 metrų ir ten turėjo laukti nenusakomi vaizdai, tačiau ten radau akliną rūko sieną, stiprų vėją ir šaltą lietų. Matomumas buvo apie 5 metrus į visas puses, kas neleido ne tik grožėtis vaizdais, bet ir orientavimąsi darė sudėtingą. Šaltis – reali temperatūra neviršijo 4-rių laipsnių, bet realiai jaučiama greičiausiai buvo daug žemesnė.  Šioje atkarpoje ilgą laiką bėgau su lenku, kuris pagal tai kaip orientavosi vietovėje, trasą pažinojo labai puikiai ir vietomis jam nė žymėjimo nereikėjo, jis pasižiūrėjęs į standartinius lenkiškus kalnų trasų žymėjimus ant stulpo rodė man kelią. Man kritus vienoje iš nuokalnių jau galvojau, kad mano vietinis trasos ekspertas pabėgs, tačiau trasa jam buvo daug daugiau negailestinga. Jis patikrino purvo gilumą ir akmenų minkštumą ne vieną kartą ir nusprendė pasikeisti savo tešlinus drabužius, ko pasėkoje mūsų keliai išsiskyrė.

Po to kai palikau lenkiuką persirengimo stadijoje, likau visiškai vienas trasoje ir teko pasikliauti tik Suunto navigaciją ir kai kur vos įžiūrimais trasos žymėjimo markeriais. Jau turėjau negerą nuojautą, kad blogai man čia baigsis su ta navigacija, bet pasirinkimo nelabai turėjau ir tikejausi, kad GPS‘as mane išlaikys ant trasos. Suunto labai puikiai atliko šią užduotį visur išskyrus stačios įkalnėse. GPS‘as sunkiai ir netiksliai nustato buvimo vietą ir todėl netiksliai atvaizduoja laikrodyje esančiame „žemėlapyje“. Esant tokiai situacijai orientuotis būna labai sunku, nes laikrodis tiesiog klaidina. Taip ir nutiko 32 kilometre, aš nepastebėjau kur dingo trasos žymėjimas ir tiesiog pasiklydau, tiksliai net nebuvo aišku kiek laiko GPS‘as rodė neteisingai. Šis paklydimas stipriai supurtė mano motyvaciją ir jau beveik buvau pasiruošęs mesti visus klaidžiojimusi ir skambinti „angliškai“ kalbančiam organizatorių atstovui, bei pasakyti ką aš galvoju apie tokį trasos žymėjimas ir paprašyti mane pasiimti arba pasakyti kur man judėti. Tačiau kai pagalvojau, kad užduos klausimas – „Kur esi? Ką matai ir t.t.“, supratau, kad tik aš pats gali parjudėti į finišą, niekas kitas už mane to nepadarys, nes atsakyti į tokio tipo klausimus galėjau tik taip – „Esu 32-34 km, aplinkui tik rūkas, greičiausiai esu plačioje slidinėjimo trasoje ir bandau lipti į kalną jau daugiau kaip 30 minučių“, toks paaiškinimas greičiausiai nieko gero nepasakys organizatoriams, nes paskui suradau net keletas tokių pačių plačių trasų, tik kitoje kalno pusėje. Lipimas į slidinėjimo trasos pradžia, bandymas ištrūkti nuo tos stačios pievos man kainavo papildomų 40-50 minučių klaidžiojimų ir kaip bebūtų keistas, tas kas paklaidino tas ir išvedė į trasą – tai tas pats Suunto, kai pasiekiau kalno viršūnę, jis sugebėjo susirinkti GPS informaciją ir parodyti kur link judėti.  

Radus žymėtą trasą, reikėjo apsispręsti į kurią pusią judėti – į kalną ar nuo jo. Pasirinkau į kalną, kas man kainavo 32 km praleistą maitinimo punktą, bet atsirado viltis pasiekti finišą.

Pasivijau bėgantį 100 km ir nusprendžiau laikytis, nes man ir vieno paklydimo užteko. Laikant pastovų greitį, po truputį sušilau ir jau galėjau adekvačiai išanalizuoti susiklosčiusią situaciją.

Įkaliau kelis geliukus, užgėriau vandens ir pasaulis nusispalvino kitomis spalvomis. Buvo vienas, blogas signalas – vanduo baiginėjosi ir buvo aišku, kad iki finišo teks bėgti be jo. Ir staiga po kokios geros valandos, kai jau persiritau vėl didžiąsias „kalvas“, netikėtai nuokalnėje pasitiko Lietuviškas sakinys – „Ko čia bėgioji mano miškais!!!“, o taip čia buvo geriausi išgirsti žodžiai per visą dieną. Gavau vandens, kelis gurkšnius Coca-Colos ir po trumpo paskatinimo, kad jau čia visai netoli, nurisnojau link finišo.

Aišku, tas „netoli“ buvo truputį pagražintas, bet finišas jau jautėsi visu kūnu ir tik viena mintis sukosi galvoje – kuo greičiau į finišą ir tiesiai į karštą dušą, nes blin oi blin kaip sušalęs buvau.

Ar vertėjo dalyvauti? Taip.

Ar dalyvaučiau dar kartą ankstyvo pavasario lenkiškame bėgime? Greičiausiai ne, rinkčiausi šiltesnius kalnus ir truputį draugiškesnę aplinką, bei profesionalesnius organizatorius.