Iki šio bėgimo nebuvau bėgęs daugiau nei 55 kilometrus.
Ir sunkiausia dalis buvo ne pats atstumas.
Sunkiausia buvo nežinoti, kada kūnas pradės kalbėti rimtai.
Pirmi kilometrai visada apgaulingi. Viskas juda per sklandžiai, per ramiai. Bėgi protingai, laikydamasis plano, beveik nuobodžiai. Lygumos, laukai, niekas neverčia skubėti ar abejoti. 22 kilometrai, vos 180 metrų sukilimo - ir galvoje atsiranda pavojinga mintis: „Gal šįkart bus paprasčiau.“

Vėjas dingsta. Saulė kyla. Oras ima spausti. Iš pradžių vos juntamai - tiesiog per šilta. Dar nieko rimto. Dar galima pakentėti. Dar nereikia nieko keisti.
Ties 28 kilometru skrandis tampa per pilnas. Vanduo ima kliuksėti. Prakaitas dingsta. Galva kaista iš vidaus. Miškai nepadeda - lapų dar mažai, vėjo nėra. Kiekvienas kalniukas reikalauja vis daugiau. Dar truputį. Dar viena atkarpa.
<...>
Dėkoju, kad skaitote.
Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.
👉 Skaityti pilną straipsnį:
https://mgreblikas.substack.com/p/eco-trail-de-paris-2014-80k
Comments
Post a Comment