Bėgimas aplink Top-10 Lietuvos ežerų - Alaušas ir Luodis [VIDEO]

Pasiskaityti apie tai galima čia:

Alausas - http://mgreblikas.blogspot.com/2014/10/begimas-aplink-alauso-ezera-2014.html

Luodis - http://mgreblikas.blogspot.com/2014/10/begimas-aplink-luodzio-ezera-2014.html

Bėgimas aplink Luodžio ežerą - 2014

Ruduo nesnaudžia ir temperatūra krinta kiekvieną dieną. Kai reikėjo rinktis aplink kurį ežeriuką bėgti - Luodį ar Avilį, nusprendžiau rinktis Luodį, nes mažiau atvirų vietovių ir kovoti/"mėgautis" lediniu vėju Luodžio apylinkėse teks mažiau.  

Susiruošus laisvo penktadienio ryte prie Luodžio, termometro stulpelis rodė nei daug, nei mažai +2 laipsnius šilumos, lietus ir vėjas... Tačiau optimistiškai nusiteikęs, susikrovęs "viską" ko galėtų prireikti, pajudėjau link Salako miestelio.

Vilnius išlydėjo vėjo gūsiais ir smulkiu lietumi, tačiau mano viltis - Lietuvos sinoptikai, manęs nenuvylė, atvykus į vietą oras buvo patenkinamas mano užmojams.

Kaip ir buvo galima tikėtis, prie tokios temperatūros organizmas vis dar nepratęs ir priešinasi, nenori lysti iš šilto automobilio ir tie pirmieji šalti kartai, visą laiką būna tokie patys, bet sukaupęs visą norą kažką atrasti, išlendu ir ruošiuosi judėti numatytu maršrutu. 

Automobilį tokiose kelionėse, visą laiką palieku prie bažnyčios. Kiekvienas bažnytkaimis turi tokioje vietoje sutvarkęs automobilių stovėjimo aikštelę ir netgi beveik visur būna viešas tualetas - jei reikalas prispirtų.  

Pačiumpu 0,5 litro vandens , porą GU geliukų, jei netyčia užtrukčiau/pasiklysčiau, ir pirmyn aplinkui Luodį, kuris pasinėręs rudens rūke ir šaltyje tyvuliuoja už geltonų medžių sienos tolumoje. 

Maršrutas pirmoje dalyje driekėsi miškais ir tikrai labai džiugino berimstantis vėjas, kuris po gero pusvalandžio visai pranyko, tačiau ne ilgam, atviroje antrojoje maršruto dalyje, jis vėl atsibudo ir suteikė daugiau motyvacijos kuo greičiau pasiekti automobilį.  

Tik pradėjus bėgimą, dar nespėjus įsijausti vidurį miško mane pasitinko žydų kapinės.

Ištrauka iš zarasai.lt:

Senosios žydų kapinės

 

Į rytus nuo Salako, miške yra senosios žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, tačiau paskutinis laidojimas vyko 1941 m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.

Tvoros šiandien jau nebelikę, tačiau užlaidojimo plotas ir ten tvyranti atmosfera tikrai neeilinė. Aišku džiugino nupjauta vietinė miško augmenija, nes kitaip nebūtų pavykę pasižvalgyti po teritoriją, tačiau viskas kitkas nieko gero - daugiau jokios informacijos, jokių paaiškinimų/aprašymų suprantama kalba. Manau nebūtų žiauriai sudėtinga pateikti nors tokį aprašymą, kaip iš zarasai.lt.

Toliau bėgant keliose stovyklavietėse ir sodybose pavyko prasibrauti prie ežero ir pasidairyti, tačiau tai ne tas ežeras, kuris turi nuostabias apžvalgos aikšteles, nuo kurių atsiveria svaiginantys vaizdai. Gal todėl čia neradau didelio kiekio prabangaus nekilnojamo turto, kuris apsupęs Alaušo ir kitus vaizdingus Lietuvos ežerus.

Pirmoje pusėje sutikau tik viena žmogų, t.y. vieną super "pavargusį" vietinį triatlonininką su dviračiu, vos vos judantį, vakarykščių varžybų šleifas buvo toks stiprus, kad greičiausiai buvo ką tik po finišo.

Antroji trasos dalis, visiškai neverta dėmesio - vietinės reikšmės asfaltuotas kelias, pakankamai intensyvus automobilių eismas ir ežeras pasislėpęs už neįžengiamų medžių bei krūmynų ruožo, plytinčio tarp kelio ir vandens.

Truputį apie tai, kas mane linksmina jau ne pirmą kartą - susitikimai su vietiniai keturkojais. Darau išvadą tokią, kuo rečiau jie mato žmones, tuo daugiau siurprizų iš jų galima tikėtis.

Šunys, šunys ir dar kartą vietiniai šunys... Ketverių vietinių šunelių gauja, buvo didžiausia ir rimčiausiai nusiteikusi, patikrinti kas yra kas. Kaip tuo metu aš džiaugiausi vis dar turimais figūranto įgūdžiais, kuriuos įgavau domėdamasis šunų dresūra ir figūranto darbo patirtimi. Viskas baigėsi sėkmingai, pavyko išaiškinti kas čia bosas ir mūsų keliai išsiskyrė be nuostolių.
Jei kas bandys bėgti šiuo ir kitais maršrutais, siūlyčiau būti pasiruošus ir blogiausiam variantui - jie tikrai tikrins ar minkšta tavo koja. Bėkite be ausinukų, girdėkite kas darosi už nugaros, nes jie (šunys) atsiranda iš niekur, labai tyliai ir lojimu praneša apie savo ketinimus tik paskutiniu momentu, jei nepavyksta prisėlinti nepastebėtiems, reikia juos pasitikti atsisukus į juos veidu kuo ankščiau ir neleisti būti užkluptiems iš už nugaros netikėtai.

Dar vienas geras nuotykis - bulius. Taip taip, tas kuris pririštas prie kuolo pievoje. Kai vienoje laukymėje judėjau visai šalia mane stebinčio "mažulio", staiga nustebai kai, tas "mažulis" pajudėjo link manęs su rimtais ketinimais, patikrinti į mane savo ragų ar kaktos tvirtumą, žiauriai nudžiugau, kai tas kuoliukas liko įsmeigtas ten kur ir turėjo likti ir išgelbėjo mane nuo sprinto Luodžio apylinkių pievomis... Nelabai supratau kas galėjo patraukti taip jo dėmesį, gal mano raudonos spalvos kepuriukas o gal tiesiog norėjo jis pasibičiuliauti? :). Tuo momentu prisiminiau F.O.C.U.S Running klubo narius su savo raudonomis aprangomis ir šypsena nušvito mano veide... :)
Gal kas gali pasakyti, ar tikrai šie keturkojai turi neapykantą raudonai spalvai , o gal tiesiog tai visiškas falklioras?

GPX trasa, jei bus norinčių kartoti: http://www.gpsies.com/map.do?fileId=osthswytzqvbkmqt

Kada ir kur aš bėgu, galima rasti šioje paskyroje: https://www.facebook.com/balticwildrun

Jei yra noras jungtis, prašom kontaktuoti ir susiderinsim :)

Bėgimas aplink Alaušo ežerą - 2014

Praėjusį penktadienį ruduo jau buvo pradėjęs skleistis įvairiausiomis spalvomis, saulė vis dar šildė "makaulę", todėl laisvadienis buvo išnaudotas pasižvalgymui aplinkui vieną iš TOP-10 ežerų - Alaušą.  

Ką galima būtų papasakoti apie tai kas buvo atrasta bėgimo metu, o gi tikrai nedaug. Tik du pagrindiniai dalykai verti aptarimo:

1) Alaušas, kaip ir kiti Lietuvoje ežerai ir jų apylinkės, tikrai nuostabus.

2) Beveik visas jis apsuptas "PRIVATI VALDA" teritorijomis ir pasigrožėti, "paliesti" jį paprastam piliečiui neliko galimybės.

Bėgdamas aplink, pagaliau "supratau" kur lietuviai (daugelyje sodybų plevėsavo dvi vėliavos - trispalvė, bei vytis) investuoja savo uždirbtus arba nuslėptus nuo mokesčių pinigus, tai sodybos prie Alaušo ežero. Jos stebino netik savo šiuolaikiškomis išvaizdomis, bet ir savo dydžiu, elniais aptvaruose, šunimis bei užtvertais priėjimais prie ežero...

Ką turi bendro Alaušas ir Asvėja? Abu ežerai nuostabūs, tačiau Asvėja daugiau prieinama/pasiekiama keliaujančiam piliečiui, kuris gali pabūti aplinkui plytinčiuose "laukiniuose" miškuose, daugiau "to" kuo mes visą laiką didžiuojamės pasakodami užsieniečiui apie Lietuvos gamtą, o Alaušas man priminė ežerą esantį kažkur senosios Europos vidurį (Vokietija, Olandija ir t.t.), kur be leidimo prie jo neprieisi, išsimaudyti tam neskirtoje vietoje pavyks tik paslapčia, miškai ir visa teritorija aplinkui - "PRIVATI VALDA", kuri priklauso tik išrinktiesiems :(

Bėgti aplinkui Lietuvos ežerus, nėra taip paprasta, netgi sakyčiau - truputėlį pavojinga. Užpultas palaido "sodybų sargo" buvau 3 kartus, todėl jei nežinai kaip elgtis puolant šuniui, geriau bėgimo nekartok ir rinkis draugiškesnę aplinką.

TOP-10 planas toliau bus vykdomas ir iki šalčių apibėgsiu aplink Luodžio bei Avilio ežerus. Jei vėlyvas ruduo nepagailės gerų orų, tai imsiuosi ir kitų ežerų iš TOP-10 sąrašo.  

Maršrutas ir vietos, kurias verta apžiūrėti aplinkui Alaušo ežerą:

GPX trasa, jei bus norinčių kartoti: http://www.gpsies.com/map.do?fileId=tnehbpenxyrpejei

Kada ir kur aš bėgu, galima rasti šioje paskyroje: https://www.facebook.com/balticwildrun

Jei yra noras jungtis, prašom kontaktuoti ir susiderinsim :)

Dar kelios užfiksuotos akimirkos, kurios padės susidaryti įspūdį, koks yra Alaušas:

37-tas Paryžiaus maratonas

Šį kartą ilgai negaišiu ir kol dar šilti prisiminimai, viską bandysiu sudėti į šį įrašą.
Pradžioje truputėli pasižiūrėkim kaip sekėsi ruoštis šiam bėgimui:

Buvo sudaryta 24 savaičių treniruočių programa ir norėjosi šį kartą kuo tiksliau ir geriau ją įvykdyti. Žiema šiemet Lietuvoje nebuvo labai palanki ilgo nuotolio bėgikams, bet jau gyvenam ten kur gyvenam, todėl negalima teisintis dėl blogo oro.
Periodas nr.1, 1 savaitė iškrito iš treniruočių grafiko dėl ligos - gerklė, sloga ir t.t. žodžiu buvo nieko gero, tuo labiau sergant peršalimo ligomis po pernykštės patirties nusprendžiau užteks. Išsigydžiau ir pradėjau toliau sekti treniruočių grafiku.
Periodas nr. 2, 1-2 savaitės labai prasto, šalto su daug sniego oro, bei vėl sloga ir kosulys. Buvo pasirinktas pilnas išgijimas, kad sloga netaptų chroniška ir nenusitęstų iki pavasario, kuris taip ir neatėjo :)
Tempo treniruotės visiškai iškrito, vietoje jų buvo tiesiog sukami kilometrai, nes turint tiek sniego ir tokius orus, nebuvo sąlygų, taip pat nesinorėjo patirti traumos slidžioje bėgimo trasoje.
Treniruočių programa buvo įvykdyta 78%. Turbūt pirmą kartą taip netoli galutinio 100% tikslo.
Savaitę prieš išvykimą į Paryžių šeimyna apsirgo ir mano važiavimas buvo pakibęs ant plauko, labai pasisekė man, nes šiam virusui turbūt buvau atsparus, ko nepasakyčiau apie žmoną ir dukrą, bei auklę. Kaip be būtų gaila, palaikymo komanda sumažėjo perpus.
2013 balandžio 3 dieną mes išvykom į Paryžių. Sinoptikai nieko gero nežadėjo, teko pasiimti ir žieminę bėgimo aprangą. Nežiūrint į tai, pavasaris į Paryžių atėjo likus 15 km iki finišo, o starto vietoje buvo saulėta bet tik +2 laipsniai šilumos. Pirmą kartą mačiau tiek daug drebančių bėgimo išsiilgusių žmonių vienoje vietoje.

Pakliūti į starto vietą taip pat nebuvo labai paprasta, nes šį kartą Paryžiaus maratono organizatoriai leido registruotis rekordiniam dalyvių skaičiui 50.000, aišku startavo mažiau - 40108, finišavo dar mažiau - 38690.

Bėgti šiam maratone buvau nusprendęs su kuprine, kurią žadu naudoti vasarą kalnuose. Reikėjo išbandyti kaip ji funkcionuoja - viskas veikė kuo puikiausiai (gėrimo ir maitinimosi strategija pasiteisino). Labai džiaugiausi apsirengęs šiltai, su ilgom rankovėm džemperiu ir liemene nuo vėjo. Džemperį nusivilkau ir susidėjau į kuprinę tik 20 km, o liemenę naudojau visą laiką apsisaugoti nuo šalto "pavasarinio" vėjo.
Bėgimo batus naudojau Brooks Green Silence - pasiteisino 100% (jokių mėlynų pirštų/nagų, nuospaudų, jokio skausmo kelio sąnaryje, pėdose ir t.t.)

30 km patyriau staigų ir netikėtą kairės kojos dvigalvio šlaunies raumens mėšlungį (Biceps femoris). Teko sustoti 2-3 minutėm ir susitvarkyti su netikėtu nemaloniu jausmu. Turbūt iš šono atrodžiau kaip pakirstas kulkos, nes susilaukiau užuojautos ir palaikymo, kas motyvavo dar greičiau atsistatyti. Aišku po tokio šoko, negalėjau bėgti 5:15 tempu, bet patiko, kad sugebėjau susitvarkyti su skausmu ir tai buvo pirmas maratonas, kurį bėgau nuo pradžios iki galo. Sustojęs buvau tik 20 km nusirengti ir papildyti vandens atsargas, 30-tajame km teko, kaip jau minėjau, šalinti mėšlungio padarinius. Daugiau sustojimu nebuvo.

Labiausiai patiko:

* Bėgikų kultūra - nebuvo jokių susistumdymų, konfliktų ir t.t. visi labai draugiški. Ko labiausiai trūko Berlyne.

* Palaikymo grupės. Didelį įspūdį padarė gaisrininkų brigados su gaisrinėmis mašinomis, garbės sargybos atiduodama pagarba bėgikams 12-jame km prie rūmų, būrelis žmonių siūliusių visiems dalyviams atsigerti šampano, bei aišku nuostabūs konditeriai dalinę meduolius visiems bėgikams 38 kilometre.

* Finišo erdvė. Finišavusių marškinėliai buvo išduodami tik kirtus finišo liniją kartu su atminimo medaliu, ko nebuvo Berlyne. Ten finišavusio marškinėlius, atminimo medalius galėjai nusipirkti net nebėgęs maratono.

Labiausiai nepatiko:

* Šaltas oras, bet ką padarysi kai pavasaris vėluoja visoje Europoje.

Jau po finišo:

Paryžiaus maratoną tikrai rekomenduočiau, man jis šiai dienai yra geriausias.

Truputi statistikos:

* Trasa buvo įveikta per 4:07:21 (pasiektas geriausias rezultatas, pagerintas Berlyno laikas 4 minutėmis)
* Čia galima pamatyti GPS informaciją kaip man sekėsi. 

Dar kelios foto, bet jau ne apie bėgimą:

37-tasis "Kalėdinis bėgimas" Vilniaus gatvėmis

Antri metai iš eilės pavyksta sudalyvauti "Kalėdiniam bėgime". Šiemet gamta pasigailėjo bėgimo entuziastų ir leido saulei nudžiuginti daugiau kaip 1200 dalyvių.
Norėčiau paanalizuoti 2011 ir 2012 metų bėgimus:
2011 metų:

Laikas - 1:07:24
Atstumas - 12 km.

2012 metų:

Laikas - 0:59:24
Atstumas - 12 km.

Aišku įveikimo laikas greitesnis, bet ne čia pagrindinis akcentas į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį. Antra distancijos dalis - ji šiemet beveik tokio pačio intensyvumo/greičio kaip pirmoji, o pernai buvo žymiai lėtesnė. Dabartinis tikslas yra pasiekti santykį 51% (pirmoji dalis) ir 49% (antroji dalis), t.y. antroji dalis turėtų būti 2% greitesnė, nei pirmoji. Aišku toks santykis trumpoje distancijoje yra lengviau pasiekiamas, nei 1/2 arba pilno maratono atstume, bet ties tuo dirbame ir reikia tikėtis bus pasiekta.

"Kalėdinio bėgimo" - Geras, Blogas ir Nemalonus.
Geras - puikus oras, gausus skaičius dalyvių, žiūrovų.
Blogas - laiko kortelių bei medalių deficitas.
Nemalonus -chaosas starto koridoriuje, suplakimas visu bėgimų startų į vieną. Dėl šios priežasties kirsti starto linija pavyko tik po 2 minučių, bei starto laiko nukėlimas 10 minučių.

Palinkėjimas - Tikiuosi bėgsim kitais metais "Kalėdiniam bėgime" ir pademonstruosime dar geresnius rezultatus nei šiemet. 
Dar labai norėčiau didelį AČIŪ pasakyti savo šeimynai, nes jų palaikymas man labai svarbus. 

Detalesnė informacija čia: http://www.movescount.com/moves/move9551032

Bėgimas aplink Trakų ežerus

Rugsėjo 1 dieną buvo nuspręsta paminėti kiek kitaip. Išsikeltas tikslas apibėgti Galvės ir Skaiščio ežerus ir 8:00 buvo startuota nuo visiem gerai žinomos Trakų vietos - krantinė priešais Trakų pilį.
Rytinis Trakų miestelis tikrai buvo tuščias ir ramus. Ramybė buvo tokia, kurios tikrai 8:00 Vilniuje sunkiai berasi.

Ežerai buvo nuspręsta apibėgti pagal laikrodžio rodyklę, todėl pirmoji dalis kelio buvo tikrai nuostabi - miesto gatvelės, dviračių takas. Ties 4-5 kilometru pasibaigė "penkių žvaigždučių" bėgimo takas, toliau teko vingiuoti siauru paežerės keliuku, kur sutikau tik žvejų automobilius pakelėse, bei daug žvejų pakrantėje. 

Po 6 kilometrų pasiekiau dvarą, kurį daugelis gerai pažįsta iš vestuvinių nuotraukų. Trumpam sustojau, pasigrožėjau Trakų pilimi iš kitos pusės ir apsukau ratuką dvaro parko takeliais. Tačiau vaizdeliai matyti prie pačio dvaro tikrai buvo daug geresni, nei aš pamačiau likusioje parko dalyje. Gaila, bet dar yra kur tobulėti :)

Toliau prasidėjo navigacijos ypatumai. Teko truputi paklaidžioti kol įveikiau 10-11 kilometrą, tačiau  problemos kurias turėjau čia neprilygs kas bus toliau :)
Apie 12 kilometrą pribėgau tikrai nuostabią sodybą, tačiau pamatęs du didelius Kaukazo aviganius nusitaikiusius į mane, tikrai labai apsidžiaugiau, kad tvora skyrė mane nuo jų. Apie 300-400 metrų jie mane lydėjo ir tikrai nenorėjo sutikti su tuo, kad aš kitoje tvoros pusėje. Buvo mintis nufotografuoti apsiputojusius nasrus, bet pagalvojau, jei aš sustosiu, gali tvora ir neatlaikyti, o tuomet nebus kam foto žiūrėti :)
Toliau staiga visa "bėgimo romantika" baigėsi, nes vietoj smagaus keliuko prasidėjo solidu žvyrkelis.
Pasiekus 18 kilometrą žemėlapis ir realybė stipriai skyrėsi. Didžioji dalis keliukų ir t.t. aplink Skaistį yra privati valda, užkardos ir t.t. todėl nepavyko sekti numatytu maršrutu, teko ieškoti kitos išeities. Kiek paklaidžiojęs ir suradęs aiškiai išreikšta žvyrkelį nuskubėjau link Lentvario.
Ties 21 kilometru pasiekiau kelią - Lentvaris <=> Trakai. Toje sankryžoje policija stabdė automobilius, kai aš pasisveikinau ir paklausiau į kurią pusę Trakai, policijos pareigūnas stipriai nustebo, bet kryptį nurodė :)
Parbėgus į Trakus pasivaišinau kibinais ir išskubėjau namo, nes dar laukė "Sostinės dienos" su šeimyna.
Maršrutą galima pasinagrinėti čia: