Šiemet mano pagrindinis tikslas nebuvo Barselona.
Ji buvo tik stotelė.
Tikrasis tikslas laukė rudenį – CCC, prie Monblano. Ilgas, rimtas bėgimas, kuriame svarbu ne tik kojos, bet ir galva. Tokia, kuri neišsijungia tada, kai kūnas pradeda derėtis. Ėjau ta kryptimi – rinkdamas patirtį, ne kilometrus.
Long Trail Barcelona tapo pirmuoju sezono ultrabėgimu.
69 kilometrai. Apie 2500 metrų sukilimo.
Pakankamai ilga, kad kūnas neapsimestų.
Pakankamai sudėtinga, kad galva pradėtų kalbėti.
Važiavau be spaudimo.
Be tikslo laikui.
Be ambicijų lentelėse.
Norėjau tik finišuoti ir stebėti: kaip maitinuosi, kaip tvarkausi su karščiu, kaip elgiuosi tada, kai viskas ima slysti iš rankų.
Prieš startą
Startas – 8:00 ryto, Beguès miestelyje. Parkas dar miegojo, bet jau buvo budrus. Įrangos patikra griežta. Kiekvienas gelis, kiekviena potenciali šiukšlė pažymėta numeriu. Jei paliksi – būsi išbrauktas.
Man toks požiūris patiko.
Gamta čia nebuvo fonas.
Ji buvo priežastis.
Aplink – mažai kalbų. Daug tylos. Daug žvilgsnių į save.
<...>
Dėkoju, kad skaitote.
Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.
👉 Skaityti pilną straipsnį:
https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-kilometru
Comments
Post a Comment