Yra vietų, prie kurių grįžti nesugalvoji – tiesiog grįžti.
Asvėja man buvo viena iš jų.
Ilgiausias Lietuvos ežeras, bet man jis niekada nebuvo apie rekordus ar kilometrus. Labiau apie tylą. Apie tą būseną, kai vanduo rudenį tampa veidrodžiu, o tavo paties judesys atrodo per intensyvus. Apie mišką, kuris vieną kilometrą atviras ir šviesus, o kitą – tamsus, tankus, tarsi uždarantis tave į tamsą.
Trail bėgimas Lietuvoje tada dar buvo labiau idėja nei scena. Keli žmonės, kelios galvos, GPS failai ir noras pasidaryti nuotykį be fanfarų. Kažkur tame fone man ir gimė mintis – apibėgti Asvėją.
2013: kai viskas dar buvo planas
2013-aisiais tai prasidėjo labai paprastai – nuo žemėlapio.
Idėja buvo aiški: susipažinti su ežeru, pamatyti jo pakrantes, patirti nuotykį ir pabandyti tai, kas tuo metu dar nebuvo įprasta – self support bėgimą. Be maitinimo punktų, be trasos juostelių kas kelis šimtus metrų. Su savo vandeniu, savo maistu ir savo sprendimais.
<...>
Dėkoju, kad skaitote.
Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.
👉 Skaityti pilną straipsnį:
https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-krantu-asveja
No comments:
Post a Comment