Į Dolomitus atskridome paprastai.
Vilnius – Bergamas. Oro uostas, bagažas, trumpas laukimas, ir netrukus jau sėdėjome Fiat 500. Maža mašina, dideli planai. Išlėkėme Forno di Zoldo kryptimi, palikdami oro uostą už nugaros ir vis labiau grimzdami į kalnus.
Į slėnį atvykome jau sutemus. Miestelis tylus, šviesų nedaug. Navigacija rodė, kad esame beveik vietoje, bet jokio viešbučio nesimatė. Teko kilti aukštyn – kelis šimtus metrų serpantinu, vis siaurėjančiu keliu, kol galiausiai sustojome prie vartų.
Atidarėme juos ir tamsoje pamatėme tik didelį pastatą ir didelį, aptvertą kiemą. Jokios iškabos. Jokios registratūros. Tik tyla ir jausmas, kad gal kažkur suklydome.
Skambinome. Beldėmės. Laukėme.
Duris atidarė vienuolė.
Tik tada paaiškėjo, kad per booking.com nusipirkome nakvynę vienuolyne. Keli kambariai jame buvo pritaikyti keliautojams. Paprasta. Ramu. Labai itališka.
Ryte mus pažadino varpo gaudesys, kviečiantis maldai. Ant sienos – kryžius. Už lango – kalnai. Ramybė buvo tokia gili, kad atrodė šiek tiek per daug prieš tai, kas laukė rytoj.
<...>
Dėkoju, kad skaitote.
Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.
👉 Skaityti pilną straipsnį:
https://mgreblikas.substack.com/p/dolomiti-extreme-trail-2014-53k
Comments
Post a Comment