Endurance life

Apie Berlyno maratoną bandžiau rašyti jau kelis kartus ir niekaip nebaigdavai, ne dėl to kad nebūtų ką rašyti, tiesiog kiekvieną kartą nepavykdavo sudėlioti minčių, t.y. pasakyti tai kas sukasi galvoje po šio maratono. Renginys tikrai buvo organizuotas aukščiausiu lygiu, viskas buvo laiku, aišku ir jokių nesusipratimų - tokių kaip Vilniuje su rūbine, Romoje su eilėmis į stato vietą ir t.t. Berlyne viskas buvo 99% gerai, 1% pasilieku ateičiai, visą laiką reikia kažko siekti ir tobulėti :) Tačiau gal kokį mėnesį po šio renginio galvojau, kad kažkas man ten nepatiko, kažko man ten trūko, gal buvo per daug ir niekaip negalėjau susivokti ko. Dabar žinau tiksliai. Nepatiko man masinė psichozė, perdėta euforija ir t.t. Trūko gamtos, buvo pastovus triukšmas - "palaikymas". Gal visa tai ir suteikia šiam renginiui spalvingumo, bet man tai nepatinka. Daugiau norėtųsi atsisukti į patį bėgimą ir jo teikiamą jausmą, nei tiesiog bėgti ir klausytis visą laiką rėkusią minią. Aš daugiau ...

Kiek pamenu po Vilniaus 1/2 maratono, nusprendžiau bandyti bėgti pilną 42,192 km distanciją ir kaip pirmą maratoną pasirinkau - Marathon di Rome . Maratono diena buvo kovo 18, 2012, atvykom į Romą 3 dienos prieš. Labai nustebau, nes Romoje tuo metu buvo visiška priešingybė Lietuvos orams, Romoje buvo +25, Lietuvoje tuo metu ~-5. Žodžiu žiauriai didelis skirtumas buvo man, reikėjo laiko adaptuotis prie temperatūrinio skirtumo. Tačiau pažiūrėjus į italus, buvo sunku tuo patikėti, nes jie visi vaikčiojo apsirengę kaip mes gilų rudenį. Tačiau mes iš "šiaurės", tai mums buvo linksma. Penktadienį prieš maratona padariau rytinę, lengvą treniruotę, kuri padėjo suprasti kokius sunkumus galiu tikėtis ryšium su klimatu ir temperatūriniu skirtumu. Tikrai supratau, kad bus sunku su skyščiais ir greičiausiai nepavyks išvenkti mėšlungio .  Roma yra Roma, negali ten sėdėti ir tiesiog ilsėtis, laukti starto. Daug laiko praleidi keliaudamas po miestą, apžiūrinėdamas gerai žinomas vie...

Jau savaitė praėjo, kai baigėsi vienos nuostabiausių atostogų. Vykom į Italija slidinėti. Prieš tai dar niekada nebuvau kalnuose slidinėti, todėl buvo ir nerimo, ir jaudulio. Važiavom į priekį 2000 km. nakvojom pusiaukėlėje Drezdene, Vokietijoje. Aisku oras buvo labai geras ir jei būtų daug noro, galima būtų nuvažiuoti nenakvojus, bet važiavom atostogauti, o ne kuo toliau nuvažiuoti. Pirmyn - atgal viso gavosi 4050 km. Vykom į Val Garden'a, Italija , ten buvom po pietų šeštadienį. Slidinėti buvom pasiryžę 6 dienas, taip ir padarėm. Gyvenom 10 žmogeliukų šito namo pirmam aukšte: Pirmas rytas ir kylam ant kalno, nerimas veiduose yra, bet noras vis dar stumia į priekį. Kai pakilom ir nusileidom nuo pirmo kalno, kuris tuomet atrodė pats baisiausias, o paskutinę diena buvo pats lengviausias :) išvydau viena nuostabiausiu vaizdų: Viskas ten nuostabu, keltuvai, kokybė, oras ir t.t. Jokių eilių prie keltuvų, žmonės pakankamai mandagūs... Tiesiog kai atsimenu ten praleitą laiką, norisi visk...

Šiandien bandysiu baigti apžvalgą savo buvusių atostogų. Kelias dienas keliavom pakrante, žvalgėm apylinkes. Todėl pavyko užfiksuoti keleta nuostabių vaizdų. 1. Dovilė bando apskaičiuoti atstumą iki vandens. 2. Aš irgi patikrinau ar ten aukštai. 3. Tačiau vietiniams ispanams šis aukštis tik pramoga. 4. Miestelio vaizdas nuo pusiasalio. 5. Sekančia dieną nusprendėm dviračiais važiuoti į kitoje pusėje matomą pusiasalį. 6. Bevaikščiojant miesteliu, sutikom laukines kates, gyvenančias prie viežbučių. Rainos katės tikrai atrodo kitokios negu mūsų. 7. Varpinė, aišku neveikę, bet pastatas skyrėsi iš aplinkos. Kažkuo priminė Kolumbo laikus .... 8. Čia iš viežbučio balkono dirbau truputį paparaciu. Tai užfiksavau kaip neatsakingai dirba gelbėtojai, kaip ir kas vyksta įlankoje stovinčiose jachtose, vokiečių aviganį einantį gatvėje. 9. Važiuodami dviračiais radom visai kitokius pakrantės vaizdus. 10. Panorama