18 May 2020

Baseiniukas vėl atviras

 Šiandien ta diena, kai po trijų mėnesių baseinas buvo atidarytas ir leido prasiplaukti. Šiandien važiavau į baseiną jausdamas šiokią tokią įtampėlę, tiesiog nežinojau kokios bus sąlygos, kaip jausis organizmas vandenyje po tokios pertraukos. Labai bijojau, kad visas pasiektas progresas, bus kažkur dingęs ir vėl reikės viską pradėti iš naujo.

Gerai norėčiau trumpai papasakoti apie karantino metu veikiantį baseiną. Maksimalus baseine galinčių būti žmonių kiekis yra 30. Tačiau vietoje 8 takelių, liko tik trys. Trys dvigubi takeliai – kiekvienam takelyje po 10 plaukikų. Nu ir tie kas yra turėję treniruotes baseine, gali puikiai suprati koks chaosėlis gali tvyroti tokiame takelyje. Apie „socialine distancija“ čia jau nekalbu, nes tikrai lengviau išlaikyti socialine distancija viename takelyje 5 plaukikams, nei 10 plaukikų dideliam plačiam, bet vis tiek viename takelyje.

Pukšteliu į vandenį ir bandau žiūrėti, ar liko kas nors po tokios pertraukos. Pirmi keli ratukai, visikas „koldūnas“, vandens nejauti, kvėpuoti sunku, kažkur skubi ir t.t. Žodžiu lengva panikėlė yra ir reikia su ja susitaikyti. Prasuku kelis ratukus „drill‘su“, praplaukiu visais stiliais ir jaučiu kaip viskas po truputuka ateina. Pradžioje kvėpavimas, paskui rankos, matymas po vandeniu, grybšnis.

Apsipratus ir susukus pirmus kilometrus baseine, nusprendėme truputuka pakelti tempą – pasidaryti atkarpėles.
Tai čia yra "socialinė distancija" ar ne?

Bendru sutarimu apturėjom tokį setą:
4x25m
2x50m
1x100m
1x200m
1x100m
2x50m
4x25m
Rukštelės prigeneravom pakankamai, raumenukus jaučiu neblogai. Rytojui džiovinu rankšluostuką ir ruošiuosi naujai dienai.


27 Apr 2020

Ir vėl pirmas kartas...

Vieną diena atsikėliau ir supratau, kad man žiauriai kažko trūksta. Niekaip galva negalėjo atrasti kas čia negerai. Kaip ir fizinio aktyvumo turiu nemažai, sportuoju 5 kartus per savaitę, tačiau kažkas ne taip. O kas čia gali būti taip, kai tu esi uždarytas tarp keturių sienų ir negali jausti tos laisvės laimės, kai pasikrauni laikrodį ir pasileidi arba į ežerą arba į mišką kelioms valandoms ir daugiau apie nieką negalvoji, tik apie galimybe judėti į priekį ir rinkti nuotykių akimirkas.
Lygiai prieš 2 metus buvo paskutinis protu nesuvokiamas nuotykis, kurio prisiminimus gaivino visi socialiniai tinklai ir mano bendražygis. Taip skauda vidui, kad negaliu to, ką galėjau anksčiau ir net nedrįstu apie tai pagalvoti. Kodėl nedrįstu? – o gi todėl kad bijau. Taip bijau, jums nepasigirdo. Bijau, kaip pirmą kartą, nes žinau kaip tai vilioja ir kaip tai skauda, kai tu pradedi pirmą kartą.
Rytas buvo saulėtas, bet neperšiltas. Aš kaip ir kiekvieną rytą vedžiau šunį rytinio pasivaikščiojimo ir staiga man kažkas atsitiko. Aš tiesiog nustojau bijoti, dėjau pirmą žingsnį ir net prisimerkiau iš pasitenkinimo. Norėjau, kad ta akimirka tęstųsi kuo ilgiau, nes juk tai pirmas kartas, o kas bus paskui man nebuvo įdomu. Akinius susidėjau į striukę, užsitraukiau kaukę, kad nesimatytų paklaikusių akių ir riedančių ašarų. Pasileidau ir žingsnis po žingsnio judėjau kur akys vedė. Euforija netruko ilgai, po kelių šimtų metrų aš supratau, kad tai ką kūnas galėjo keli metai atgalios, jau seniai nebėra, likę tik prisiminimai galvoje, o kūnas pamiršęs viską.


Šuo nustebės pasižiūrėjo į mane akies krašteliu ir jei būtų galėjęs kalbėti, būtų paklausęs ar viskas tau tvarkoje. O aš tiesiog dėliojau kojas, kaip koks nesveikas senukas, prakaitas žliaugė ir širdis daužėsi. Tas neskanus ir kartu labai laukiamas pirmas kartas, aš judėjau lėtai ir norėjau, kad tai tęstųsi kuo ilgiau.  Kai atsitokėjau, visas kūnas rėkė – Ką tu man darai? Aš nenoriu, man ir taip gerai buvo gyventi! Palik mane čia ir eik namo...
Sustojau tiesiai virš vandens ir stebėjau kaip jis teka tolyn ir įveikia kiekvieną kliūtį sutiktą kelyje. Stebėjau ir galvojau, kiek man dar pastangų reikės įdėti, kad parsiridenčiau namo ir lyg niekur nieko pasislėpčiau savo darbo kambarį, kad niekas nepamatytų mano netikėto išpuolio prieš patį save.
Tai aš apsisukau, taip aš vos parsiradau namo, taip aš niekam nieko nesakiau, taip aš pats sau nepatikau, taip aš turėjau planų...
Šiandien eina jau 8 diena, kai aš bėgu kiekvieną vakarą ir šiandien bėgsiu ir rytoj bėgsiu, kiek tai truks aš nežinau, bet susitinkam čia ir aš papasakosiu kaip man sekasi.
 

20 Apr 2020

Nugara, nugara, oi ta mano nugara....



Nugaros reikalai man ramybės neduoda, jau turbūt kokius 2-3 metus. Bėgti nustojau, nes nugara neleido jaustis komfortiškai. Tikėjausi ją susitvarkyti ir vėl pradėti jaustis gerai, tačiau laikas nuo laiko ji man „šaudavo“ taip stipriai, kad aš niekaip nesuprasdavau kodėl man taip sekasi su ja.
Pradžioje skausmai kartodavosi tik tuo periodu, kai šilumą keisdavo šaltis ir visą laiką nurašydavau liaudiškai diagnozei – tai gi perpūtė, pratraukė ir t.t. net nusipirkau vilnos apatinius marškinėlius, kurie turėjo užtikrinti tam tikrą saugumą nuo perpūtimo, pratraukimo. Labai nemažai skyriau dėmesio nugaros stiprinimui, balansiniams pratimams ir atrodė viskas jau lipa iš nesėkmių duobės ir vėl galėsiu pilnu tempu judėti, tačiau po kiekvieno pagerėjimo ateidavo žiaurus nusivylimas. Turbūt kiekvienas turėjęs nugaros problemų, galėtų  papasakoti – kaip iš didvyrio, patampi visišku bejėgiu. Nieko negali padaryti – nei batu apsiauti, nei užpakalio normaliai nusivalyti... Tampi ligoniu ir stipriai priklausomu nuo artimųjų pagalbos bei nuskausminamų vaistų.
Vieną kartą buvau taip prisižaidęs, kad pragulėjau lovoje iki 3-4 parų, su iš skausmo perkreiptu veideliu, negalėdamas nei miegoti, nei gulėti. Visa laimė draugas padėjo suleisdamas vaistus ir padėjo iškęsti uždegimą. Po visu skausmu, skyriau daug dėmesio šiai problemai ir nutariau išsitirti nuo iki. Buvo padaryta viskas, kas buvo galima – rentgenas, magnetinis rezonansas, judesių amplitudės analizė ir dar bala žino kas. Ar aš nustebau, kai sužinojau ką rado? Tikrai taip, nes nieko apčiuopiamo nerado, sakė reikia pailsėti ir išsigydyti. Tuomet turėtu susitvarkyti, nes gi matai labai daug bėgioju, čia labai nesveika ir t.t.
Aš neprieštaravau, paklausiau rekomendacijų ir visiškai sustabdžiau bėgimą. Pasirinkau, tikrai draugiškiausią sporto šaką nugarai ir sąnariams – plaukimas.  Kaip ir viskas klostėsi normaliai ir be jokių problemų. Kelis kartus buvo nugaros skausmai, tačiau pavartojus skirtų vaistų, bet sumažinus krūvius, vėl viskas būdavo gerai.
Bet man nedavė ramybės viena mintis – kažkas čia negerai, dabar nugaros skausmai pasirodydavo visai nepriklausomai nuo oro sąlygų. Jie tiesiog nukrisdavo ir reikėdavo kažką daryti. Niekaip nepavykdavo tiksliai užčiuopti priežasties. Bet jau buvo beveik aišku, kad čia ne perputimai kalti, čia kažkokia veikla duoda tam tikrus trigerius ir aš praleidęs pradžią paskui turiu bėdų.  Pradžioje bandžiau viską suversti dideliems krūviams, nes plaukimas nauja sritis man, tai kūnas nespėja adaptuotis, todėl kenčia nugara. Deja netiesa, šiemet buvau 6 dienų plaukimo stovykloje, kurioje buvo žvėriški krūviai, tačiau nugaros neskaudėjo. Skaudėjo viską, bet tik ne nugarą. Tuo metu nebuvo laiko mąstyti, kodėl čia taip yra, tačiau giliai tikėjau, kad surasiu tam paaiškinimą.
Jau 6 savaitė kaip sėdim visi karantine ir niekur negalime eiti, niekur negalime sportuoti, visi baseinai uždaryti. Todėl dirbu iš namų ir intensyviai propaguoju – sausumos treniruotes plaukikams. Dirbu 5 dienas per savaitę ir viskas puikiai. Dabar vietoj bėgimo batelių arba plaukimo akinukų, kiekvieną miela diena man kompaniją palaiko gumos, gumos ir dar kartą gumos. Dirbant su gumomis, svarbu neužstigti rutinoje, turi pastoviai kaitalioti pratimus, sunkumą ir intensyvumą. Atrodo nieko naują, bet per tiek laiko jau baigiau išbandyti visus internete randamus sauso plaukimo, core ir kitus pratimus, reikėjo ieškoti kažko naujo.  Pro akis nepraslydo gerai žinomo Chris Heria video, kuriame jis pasakoja ir rodo viso kūno pratimus su guma - https://youtu.be/rXPLkz0cVoI . Aš nieko nelaukęs išbandžiau ir likau nustebęs, kiek daug reikalų galima nuveikti su tinkamomis gumomis ir be jokios papildomos įrangos.
Mano pratimų racione atsirado nauji pratimai – mirties trauka, pritūpimai. Kažką panašaus dariau, tačiau taip apkrauti „sėdimąją“ nebuvo pavykę jau seniai. Vaikščiojau laimingas ir patenkintas treniruotės sėkme ir planavau kur tokio tipo treniruotę galėčiau įterpti į savo treniruočių grafiką.
Tačiau lygiai po 24 valandų išlindo mano nugara. Taip dar nestipriai, bet aš turėdamas ilgą patirtį jau pabudęs naktį supratau, kad prasidėjo tai ko aš tikrai nelaukiau.
Ryte perkračiau visus veiksmus ir padaręs kelis pratimus supratau – tinginys arba užmarštuolis moka kelis kartus daugiau. Po paskutinės treniruotės, neatlikau sėdimosios raumens tempimo, todėl jis atsigaudamas po krūvio ėmė ir sutrumpėjo, o tai automatiškai įtakojo skausmą apatinėje nugaros dalyje. Dvi dienas, nieko kito nedariau – tik atsargiai tempiau mano sėdimosios raumenukus. Jau po 24 valandų stipriai palengvėjo, o po 48 valandų visai pradingo uždegimo arba kitaip skausmo židinys.
Ar čia tikrai ši priežastis, dar reikia patvirtinti, bet planuoju pradėti bėgioti, daryti pritūpimus ir būtinai daryti tempimus po kiekvienos treniruotės. Kaip man seksis parašysiu vėliau, bet  jei tai pasitvirtins, tai bus nuostabiausias karantino laikotarpio atradimas.

7 Apr 2020

#Kiek galima iškęsti?

<...>


Jau ketvirta karantino savaitė prasidėjo. Darbuojuosi beveik mėnesį iš namų ir jau nebedžiugina. Aišku galėčiau pasakyti didelį ačiū darbdaviui, kuris sudaro sąlygas jaustis komandos nariu ir intensyviai darbuoti šiuo sudėtingu laikotarpiu.
Tačiau gyvo bendravimo su kolegomis jau pradedu rimtai pasiilgti. Visos nuotolinio bendravimo priemonės negali pakeisti kavos gėrimo pertraukėlių, bendrų pietų arba tiesiog pokalbių kilusių spontaniškai darbo vietoje.
Kol nebuvo karantino, nelabai tikėjau, kad man taip truks bendravimo. Atrodė kad galėčiau išgyventi vienas ir bendradarbių man prireiks tik tiek kiek darbams atlikti, tačiau pasirodo klydau. Bendrauti yra malonu ir būtina, nes žmogus yra sociali būtybė. Kitu atveju mes vis dar gyventumėm uolose ir žudytumėm vieni kitus maistui.
Šiandien sėdžiu ir galvoju - namų areštas yra bausmė ar ne? Dar prieš karantiną, šiuo klausimu mano nuomonė buvo labai paprasta - nei čia bausmė, nei čia ką - sėdi namie ir viskas. Tačiau dabar šiuo klausimu stipriai keičiasi mano požiūris ir tikrai daugiau taip nebemanau. Suprantu, kad žmogus pripranta net sėdėdamas vienutėje ir jaučiasi sąlyginai gerai...
Šiandien visi nori, kad karantinas baigtųsi, vėl normalus gyvenimas būtų tarp mūsų, deja greičiausiai senas, nerūpestingas gyvenimas nebegrįš. Ar bus vakcina ar ne, čia jau nebe didelis skirtumas, nes tas nesaugumo jausmas bus tarp mūsų. Aišku higienos reikalai, turėtų pasiekti visai kitą lygį, bet ar tai atneš ilgalaikę naudą aš nebūčiau tikras. Dar kai virusas buvo tik Kinijoje sakiau, kad Europoje tai tikrai taip nebus, nes rankų higiena, geriamas vanduo, maisto gamyba ir gyventojų tankumas visai kitame lygyje, bet kaip aš klydau ir šiandien turime, tai ką turime.
Klausimas vis dar aktualus šiandien - tai kiek mes iškęsim? Galvoju, jei žinočiau, kad karantinas tęsis kokius 2-3 mėnesius, jaučiu būtų lengviau susitaikyti ir laukti. Dabar situacija yra kaip tempiama guma - kas dvi savaites, karantiną pratęsiam dar dviem savaitėms ir taip atrodo tęsis be galo be krašto. Be birželio 1 dienos greičiausiai nieko nebus, sėdėsim visi namie ir tiek žinių. Kai kuriam verslui bus leista veikla su tam tikrais apribojimais, bet žmonės sėdės namie ir lauks Joninių. Joninės turėtų būti tikra viruso išvarymo šventė ir aišku be didelių susibūrimų, aišku su kaukėmis, bet jau su kepsniukais, laužais ir gali būti su artimais žmonėmis kartu, o ne per nuotolį.
Tai kiek aš galiu iškęsti? Nelabai aiškiai suformulavau :)
- Taip aš galiu iškęsti ir iškęsiu iki pačio galo :) Būkite sveiki ir susitiksime po karantino...

<...>

13 Sept 2019

#6 - OceanMan swim 8 km -> Lausanne, Switzerland


Žadintuvas suskamba 6:00 ir tenka save versti iš lovos. Už lango absoliuti tamsa, miestas dar miega. Praveriu langą ir vėsuma užtvindo kambarį. Nieko nuostabaus, naktį lijo ir jau ruduo, todėl vasariškos šilumos tikėtis čia nereikia.
Valausi dantis ir suprantu, kad ramybės, kuri buvo dar vakar jau nebėra - prieš startinis jaudulys maišo šaukštu smegenis ir modeliuoja visokius scenarijus. Prabėga galvoje keli labai pozityvūs scenarijai, bet dauguma vizijų yra skausmingos. Bandau vyti besibraunančias nekokias mintis ir bandau tiesiog koncentruotis į pasiruošimą. Patikrinu sudėtus daiktus, užsimaišau Mourten‘o, nusiplaunu obuoliuką ir apsirengęs viską ką turiu šilčiausio, pajudu link lifto.
Lozana pasitinka visiška tyla ir ramybe, net kiemsargių nėra. Miestas miega, nes tik keistuoliai keliasi sekmadieni 6 valandą ryto ir keliauja kažkur į paplūdimį. Visa laimė lietus buvo jau pasibaigęs, nes jokios apsaugos nuo lietaus neturėjau. Pasileidžiu muziką iš telefono ir 15 minučių kelio skiriu apmąstymams apie šeimą ir kaip mums dabar sekasi. Mintys motyvuoja ir kartu sužadina stiprų norą kuo greičiau viską čia pabaigti ir judėti namo.
Į starto vietą jau esu važiavęs ne vieną kartą, tačiau kai tave veža 20 minučių autobusu, jau pasidaro negera. Tu pilnai ir sąmoningai nesuvoki kiek 8 kilometrai vandeniu bus ir kokie iššūkiai ten laukia. Pasukus autobusui į stovėjimo aikštelę, net apsidžiaugiau, nes kiek gi galima važiuoti.

Pirmi žingsniai išlipus iš autobuso buvo labai netgi vėsūs, todėl baimės akys pasidarė dar didesnės. Kas ta vėsuma, juk greitai šoksi į vandenį ir jau bus visiškai nebesvarbu, kas ten vyksta virš vandens ir kokia ten temperatūra. 
Iš vakaro mums buvo pasakojama apie vandens temperatūrą svyruojančią tarp 18 ir 19 laipsnių, kas visai gerai, tačiau vis tiek pakrantės apsauga neleido niekam plaukti be hidro kostiumų, kas automatiškai galėjo reikšti – jie tikisi blogesnių oro sąlygų.


Tolumoje - lietus!!!

Aš visą  laiką mėgstu „pasisveikinti“ su vandeniu ir suprasti ar jis bus draugiškas man šiandien ar turėsiu vargelio. Šį kartą pirmas kontaktas buvo nieko gero nežadantis. Vanduo dvelkė vėsuma, tolumoje matėsi stiprus lietus ir dar tas keistas rūpesti organizatorių veiduose, nepridėjo pasitikėjimo ir niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad čia viskas bus gerai.

Bandau pasirinkti gerą starto poziciją, nesinori pakliūti į 150 plaukikų mėsmalę  ir pirmuose kilometruose kovoti ne su savimi, bet dar ir su aplinkiniu chaosu. Startinis chaosas visada pareikalauja jėgų ir kartais baigiasi visai netikėtai nesmagiai – akinukai pilni vandens, keletą smūgių kojomis arba rankomis, keli gurkšniai vandens ir stipriai numuštas ritmas ir nuotaika. Todėl stengiuosi pasirinkti vieną arba kitą starto koridoriaus kraštą ir niekada nelėkti pirmas į vandenį, kadangi distancija ilga, o kelios sekundės pirmuose metruose visiškai nieko nereiškia.

Startas duotas ir mes visi atsiduodam Ženevos ežero vandenims. Pirmieji metrai yra savotiškas šokas – pirmas kontaktas, pajauti vandens temperatūra visu kūnu ir po truputė adaptuojiesi prie ritmo ir kvėpavimo. Nuo pirmų sekundžių suprantu, kad čia nėra tų žadėtų 18 laipsnių šilumos ir ežeras stipriai šaltesnis, nei galima buvo tikėtis.  Per daug nesinervinu, nes jau nieko nepakeisi ir pradedu ieškoti savojo ritmo. Kadangi šalta, bandau laikyti pakankamai gera tempą ir ieškotis kitų plaukikų kojų, kad galėčiau lengviau orientuotis ir truputį taupyti savo jėgas.

Pirma valanda buvo kaip sviestu patepta ir mintyse pradėjau laukti pirmos maitinimo platformos. Ji turėjo būti 4 km atstumu ir tai būtų jau ½ atstumo įveikta. Kaip bebūtų smagu, bet antroji valanda jau buvo stipriai vėsesnė. Gal vandens temperatūra ir nenukrito, tačiau kūnas pradėjo šalti ir niekaip nepavykdavo sušilti. Antroje valandoje dalyviai labai stipriai prasiskirstė ir susidalino į mažas grupeles. Man dalinai nepasisekė, nes mano grupėje niekas nenorėjo plaukti pirmas, kadangi reikia orientuotis ir dar vežti kažką ant kojų arba šono. Šė vaidmenį pasiimu aš ir dirbdamas 5 plaukikų garvežiu aš juos vežiau link mano ilgai lauktos maitinėlės. Prieš maitinėlę pasitraukiau į šoną, kad traukinukas praplauktų pro šalį ir galėčiau ramiai suvalgyti savo turimo gėliuko ir pasidėlioti tolimesnius planus.

Po maitinėlės labai greitai pasivijau praleistus plaukikus ir jau dabar bandžiau pakaboti aš ant kojų ir atsigauti. Niekaip nepavyko man kabintis – vienos taip stipriai sulėtėjo, kad nebuvo įmanoma plaukti, kitos žiauriai vinguriavo, kas vėl pradėjo kelti papildomų sunkumų. Labai ilgai netrukęs priimu sprendimą atsiskirti, išplaukti truputį toliau nuo kranto linijos į ežerą ir likti vienas, sprendimas pasiteisina ir vėl judu į priekį visai smagiu tempu.
O taip, smagiu tempu!!! Nėra ten jokio smagaus tempo, lyg ir dirbu stipriai, technika nesugriuvus, jėgų dar tikrai turiu, tačiau laikrodis rodo blogai ir niekaip nesuprantu kodėl.
5 kilometre laukė dviejų trasų susijungimas – 8 ir 3,2 km. Šio susijungimo labai laukiau ir tikėjausi šiame taške būti jau po 1,5 valandos, bet kai praplaukiau susijungimo vartus ir pasižiūrėjau į laikrodį, negalėjau patikėti skaičiais – aš vandenyje jau daugiau nei 2 valandos, o dar tik 5 km.

Plaukiu link maitinėlės esančios 6 km ir bandau susigaudyti, kas čia ne taip, kodėl viskas taip lėtai juda į priekį... Pasiekęs maitinimo plaustą, vėl stoju ir bandau maitintis savo gėliukais. Kol aš juos traukiuosi užkištus už hidro kostiumo klešnės, pastebiu keistenybę – mane stipriai neša į krantą ir aš tolstu nuo platformos. Va tuomet man ir viskas susideda į lentynas – mane neša srovė ir ne plaukimo kryptimi, srovės vandens temperatūra tokia, kad gelia plaštakas, pėdas ir kaklą, žodžiu, viską kas nepridengta. Nuo šios akimirkos prasidėjo visiškas išgyvenimo etapas. Jau netikrinu laiko, nebebuvo svarbu niekas, buvo pagrindinis tikslas finišas.

Kai pradėjo nurinkinėti plaukikus iš trumpesnės distancijos tiesiai iš po panosės, tuomet jau pradėjau abejoti ar pavyks man čia prisikapanoti iki jau beveik ranka pasiekiamo tikslo. Nuo 6,5 km iki 8,2 km dirbau kaip nežinau kas ir rankytės pradėjo virsti visiškai nekontroliuojamais botagėliais, galvoje sukosi tik viena mintis, kad neprasidėtų koks mėšlungis ir pakaktų energijos prisikapanoti iki pabaigos. Šia atkarpą plaukiau beveik 1,5 valandos, vidutiniškai greitis buvo 4 minutės per 100 metrų... Karlai 4 minutės šimtui metrų? Kas čia per plaukimas? O taip, čia taip būna, kai tavo generuojama jėga truputuka didesnė, nei potvynio srovės. Dar labai pasisekė, nes jei srovė būtų buvusi nors kiek stipresnė, aš prie geriausių norų būčiau nuneštas į priešingą pusė, nei finišas ir jau ten be pakrantės tarnybos nebūtų apsieita.

Po paskutinio plūduro, pakeitus kryptį link kranto, paskutinius metrus su rankomis botagėliais, pavyko suplaukti 2:00 minutės per 100 metrų.

Finišas buvo saldus, labai džiaugiausi krantu

Dėl srovių 8 km distancija pailgėjo 600 metrų. 


Jau krante pažvelgiau į laikrodį ir stipriai nustebau - 4:16:00, kas automatiškai turėjo mane kažkur ištraukti iš vandens ir nebeleisti toliau plaukti. Maksimalus laikas šiai distancijai buvo 4:00:00.
Organizatoriams duodu didelį pliusą, kad jie leido žmonėms saugiai kovoti ir pabaigti distanciją, o paskutinis dalyvis finišavo beveik po 6:00:00 valandų.

Čia dėliojasi paprastą tiesą – koks bebūtum kietas, motulė galta yra vis tiek kietesnė ir jei ji leis tau kovoti, tuomet tu nugalėtojas, jei neleis, teks pralaimėti.   


Muštas, bet neprimuštas...






5 Sept 2019

Diena #5 - Skauda...


Dienelė prasidėjo nepavydėtinai – miegojau tik 3,5 valandos, o po vakarykštės treniruotės nugara, pečiai visiškai sustingę ir skausmingi. Vakar benešiojant dukrą, reikėjo įdėti pakankamai pastangų, kad skaudėtų kuo mažiau ir galėčiau ją laikyti rankose. Nežinau ką ir kada padariau blogai, bet reikia kuo skubiau imtis priemonių.
Daug minčių sukasi, bet šiandien vietoje pietų pertraukos nulėkiau pas masažo meistrus.
Kai susimoki už masažą ir dar "praverki" iš skausmo visą laiką kol masažuoja ir gauni nelabai užtikrintą garantiją, kad turėtų padėti, turi daug laiko apmastyti – ką mes čia darom ir kokia to kaina? Ar aš teisingam kelyje? Kaip padaryti, kad tai nevirstų trauma ir sekmadienį leistų pasimėgauti plaukimu?
Aš žinau kaip reikia kentėti ir žinau kiek galiu ilgai tai daryti, bet jau taip atsibodo skausmo klinikos terapija dar nuo ultra-bėgimų laikų, kad iki šiandien negaliu net pažiūrėti į bėgimą.
Viskas labai paprasta – šiandien poilsis, rytoj paskutinis lengvas baseinas ryte ir jau daugiau nieko.

Dedu visas viltis į tai, kad organizmas susitvarkys ir sekmadieni leis mėgautis plaukimu.