Para Alpi Orobie - 2017 (70k)

Niekaip negalėjau papasakoti šitos istorijos. Atrodė, kad arba čia nėra ką pasakoti, arba kaip tik yra per daug - padrikų minčių, epizodų, smulkių detalių, kurios galvoje atrodo svarbios, bet sudėjus į vieną vietą ima ir išsibarsto. Todėl šį kartą bandau ne „aprašyti varžybas“, o tiesiog ramiai perbėgti tą parą nuo pradžios iki pabaigos, su visais mažais momentais, kurie liko giliau nei kilometrai ar laikai.

Orobie Grand Trail vyksta Alpi Orobie regione - šiaurės Italijoje, netoli Bergamo. Tai nėra Dolomitų atvirukinė dramatika, kur kiekvienas kampas prašosi fotografuojamas. Orobie kalnai atrodo senesni, tylesni, labiau darbiniai nei romantiški. Per juos šimtmečius ėjo piemenys, buvo varomi galvijai, ėjo prekybos takai, o dabar tais pačiais keterų takais keliauja ultra bėgikai. Čia yra kelios distancijos, bet ilgiausia - apie 70 kilometrų su beveik 4000 metrų sukilimo - iš esmės yra kalnų “perėjimas”, o ne „bėgimas“. Ir kai renkiesi ją, renkiesi ne greitį, o ilgą dieną kalnuose.

Į Bergamą atvykome porą dienų prieš startą. Miestas gyvena dviem aukštais - apačioje moderni Città Bassa, o viršuje - Città Alta, senamiestis, apjuostas XVI amžiaus Venecijos sienomis, šiandien saugomomis UNESCO. Vakare vaikštai akmeninėmis gatvelėmis, matai XII-XIII amžiaus bažnyčias, sėdi mažoje aikštėje ir supranti, kad šis miestas stovėjo čia ilgai prieš tavo bėgimą ir stovės dar ilgai po jo. Tame yra kažkoks sveikas mastelio priminimas. 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/para-alpi-orobie-2017-70k

Dėl vieno klausimo - 2018 (150k)

 Monserato vienuolynas („Montserrat Monastery“) nėra tik vieta, į kurią atvažiuojama dėl kalnų ar panoramų, nes pačioje jo širdyje slypi tai, kas šimtmečius traukė piligrimus iš visos Europos - Juodoji Madona, dar vadinama „La Moreneta“, mažytė tamsaus medžio statulėlė, kurios kilmė siejama su XII amžiumi ir kuri laikoma Katalonijos globėja. Sakoma, kad ši Madonos figūra buvo rasta oloje kalnuose po paslaptingų šviesų pasirodymo, ir nuo to laiko ji tapo ne tik religiniu objektu, bet ir tylia vilties, prašymų ir padėkų saugykla, prie kurios žmonės prieina ne tiek iš tradicijos, kiek iš labai asmeninio poreikio kažką pasakyti ar kažko paprašyti. Stovėdamas eilėje, kuri lėtai juda link tos mažos, stiklu apsaugotos figūros, pradedi jausti, kad tai nėra tik dar vienas turistinis sustojimas - žmonės čia ne šiaip fotografuoja ar stebi, jie laukia, galvoja, kartais tyliai meldžiasi, kartais tiesiog stovi su savimi, ir tas momentas, kai trumpam gali paliesti Madonos laikomą rutulį, tampa keistai intymus net ir tada, jei nesi religingas. Ir būtent todėl Monseratas veikia kitaip nei dauguma vietų - čia kalnai sukuria mastelį, istorija suteikia svorį, o „La Moreneta“ įneša tą tylų, sunkiai paaiškinamą jausmą, dėl kurio žmonės grįžta ne todėl, kad gražu, o todėl, kad kažkas viduje ten pasilieka.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/del-vieno-klausimo-2018-150k

Oslo Ecotrail - 2017 (80k)

Oslas, šviesa ir judėjimas

Norvegija dažnai romantizuojama - fjordai, kalnai, tvarka, ramybė. Tačiau už to atviruko slypi šalis, kuri didelę metų dalį gyvena be saulės.

Ilgi, tamsūs mėnesiai, trumpa dienos šviesa, žema temperatūra. Psichologinis fonas čia kitoks nei pietuose. Neatsitiktinai Skandinavijos šalys ilgus metus buvo tarp pirmaujančių Europoje pagal savižudybių statistiką. Nors situacija gerėja, tamsos įtaka žmonių savijautai yra reali ir jaučiama.

Ir čia labai ryškiai pasimato norvegų santykis su judėjimu.

Sportas Norvegijoje nėra mada. Jis nėra „hobby“. Jis yra kultūros dalis. Slidinėjimas, bėgimas, žygiai, dviračiai - tai ne priedas prie gyvenimo, tai jo struktūra. Vaikai nuo mažens mokomi būti lauke. Miestai planuojami taip, kad galėtum išbėgti tiesiai į mišką. Holmenkollen tramplinas nėra tik sporto objektas - tai simbolis.

Kai trūksta šviesos, kūnas tampa šviesos šaltiniu. Endorfinai, ritmas, kvėpavimas, prakaitas - tai būdas suvaldyti tamsą.

Gal todėl ir Oslo Ecotrail dalyvių starto tempas buvo toks, lyg 80 km būtų kasdienė rutina. Judėjimas čia - ne ekstremalus pasirinkimas, o norma.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/oslo-ecotrail-2018-80k

Dolomitai #2: pirmas kartas, kai kalnai leidžia grožėtis, ir antras, kai jie pradeda rimtus reikalus - 2016 (120K)

 2016: Lavaredo Ultra Trail - kai sugrįžti į tuos pačius kalnus, bet jau visai ne dėl to paties

Pasiruošimas Lavaredo 2016, jei žiūrėti visiškai sąžiningai, nebuvo toks, kokį galėtum pavadinti idealiu, ypač kai galvoje sukasi tikslas - 24 valandos. Trys savaitės po maždaug devyniasdešimt kilometrų, viena savaitė su 106 kilometrais, vienos 50 kilometrų varžybos su 2500 metrų sukilimo, du „Ne.Normalūs“ bėgimai po 38 kilometrus, trys ilgi bėgimai po 32-36 kilometrus - viskas atrodė kažkur tarp „geriau nei nieko“ ir „kažin, ar to pakaks“. Kilometrų buvo surinkta mažokai, bet kiek laiko buvo rasta, tiek ir surinkta, o ultra dažnai būna ne apie idealų planą, o apie tai, kiek realiai sugebi atsinešti iki starto.

Savaitė prieš atvykimą žadėjo maždaug 10-14 laipsnių šilumos ir daug lietaus, todėl bent jau teoriškai atrodė, kad sąlygos bus vėsios ir pakenčiamos. Tačiau atvykus temperatūra pačioje Cortinoje pakilo iki 28-30 laipsnių, saulė taip kepino, kad tiesiogine prasme klijavo prie žemės, o net 2500 metrų aukštyje vėsumos buvo minimaliai ir reikėjo slėptis nuo saulės. Toks karštis kėlė tikrą galvos skausmą dar net neįžengus į trasą, nes visos prognozės iki tol žadėjo visai kitokį scenarijų.

Iki starto likus dviem valandoms, Cortiną užklupo nerealaus stiprumo liūtis su žaibais ir stipriu vėju. Kalnuose toks siautulys nebeatrodo linksmai, nes visa aplinka labai greitai primena, kad visa tavo technika, planai, mitybos strategijos ir net geros treniruotės labai greitai tampa antraeilės, jei oras nusprendžia įvesti savo tvarką. Visa laimė, likus maždaug trisdešimčiai minučių iki starto, lietus liovėsi ir stovint starto koridoriuje jau darėsi karšta, todėl buvo aišku, kad lietaus striukė keliauja į kuprinę. Drėgmė tuo metu buvo didelė, temperatūra apie dvidešimt laipsnių, bet realus jausmas buvo toks, lyg būtų dar daugiau.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomitai-2-pirmas-kartas-kai-kalnai

Dolomitai #1: pirmas kartas, kai kalnai leidžia grožėtis, ir antras, kai jie pradeda rimtus reikalus-2013 (47K)

 2013: Cortina Trail - kai pirmą kartą atvažiuoji į kalnus ir jie dar leidžia tiesiog žiūrėti

Cortina Trail tuo metu man buvo seniai puoselėta ir pagaliau materializavusi mintis. Ne tokia, kuri ateina spontaniškai, o tokia, kuri ilgai gyvena kažkur galvoje, iš nuotraukų, pasakojimų ir bendro supratimo, kad Dolomitai yra ta vieta, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir patirti judant. Tuo metu dar viskas buvo pakankamai paprasta - bent jau galvoje. Trasa, pakoregavus dėl blogų oro sąlygų, buvo maždaug 47,5 kilometro ilgio, su ~2000 metrų sukilimo, apie penkiais šimtais metrų mažiau nei originaliai planuota, o laiko limitas buvo 12 valandų. Kitaip tariant, jei žiūrėti tik į skaičius, viskas atrodė pakankamai racionalu ir suvaldomai sudėtinga. Tačiau jau prieš startą buvo aišku, kad kalnai čia turi savo nuomonę ir ta nuomonė nepriklauso nuo jokių dalyvių norų.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomitai-1-pirmas-kartas-kai-kalnai

Gran Trail Courmayeur - 2015 (60k)

 Kai kalnai reikalauja visko… bet grąžina daugiau

2015 m. liepos mėnuo. Courmayeur. Karštis, akmenys, sniegas, grandinės ir viena ilga diena, kuri pasibaigė ne finišo linijoje, o mažoje asfalto įkalnėje su dukra.

Kodėl GTC?

Courmayeur - klasikinis Italijos Alpių miestelis, kur kalnai - ne vaizdas, o gyvenimo fonas.

Jame kvepia pušimis, kava, ir subtilia italų ramybe. Žmonės čia eina su lazdomis ne dėl mados, o todėl, kad ką tik nulipo nuo viršukalnės. Langinės, balkonai su gėlėm, akmeninės sienos, siauri posūkiai, ir tas nepaaiškinamas kalnų šarmas, kurio nesumodeliuosi.

Bėgau čia ne atsitiktinai.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/gran-trail-courmayeur-2015-60k

Long Trail Barcelona - 2015 (70K)

Šiemet mano pagrindinis tikslas nebuvo Barselona.

Ji buvo tik stotelė.

Tikrasis tikslas laukė rudenį – CCC, prie Monblano. Ilgas, rimtas bėgimas, kuriame svarbu ne tik kojos, bet ir galva. Tokia, kuri neišsijungia tada, kai kūnas pradeda derėtis. Ėjau ta kryptimi – rinkdamas patirtį, ne kilometrus.

Long Trail Barcelona tapo pirmuoju sezono ultrabėgimu.

69 kilometrai. Apie 2500 metrų sukilimo.

Pakankamai ilga, kad kūnas neapsimestų.

Pakankamai sudėtinga, kad galva pradėtų kalbėti.

Važiavau be spaudimo.

Be tikslo laikui.

Be ambicijų lentelėse.

Norėjau tik finišuoti ir stebėti: kaip maitinuosi, kaip tvarkausi su karščiu, kaip elgiuosi tada, kai viskas ima slysti iš rankų.

Prieš startą

Startas – 8:00 ryto, Beguès miestelyje. Parkas dar miegojo, bet jau buvo budrus. Įrangos patikra griežta. Kiekvienas gelis, kiekviena potenciali šiukšlė pažymėta numeriu. Jei paliksi – būsi išbrauktas.

Man toks požiūris patiko.

Gamta čia nebuvo fonas.

Ji buvo priežastis.

Aplink – mažai kalbų. Daug tylos. Daug žvilgsnių į save.

 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-kilometru