Monserato vienuolynas („Montserrat Monastery“) nėra tik vieta, į kurią atvažiuojama dėl kalnų ar panoramų, nes pačioje jo širdyje slypi tai, kas šimtmečius traukė piligrimus iš visos Europos - Juodoji Madona, dar vadinama „La Moreneta“, mažytė tamsaus medžio statulėlė, kurios kilmė siejama su XII amžiumi ir kuri laikoma Katalonijos globėja. Sakoma, kad ši Madonos figūra buvo rasta oloje kalnuose po paslaptingų šviesų pasirodymo, ir nuo to laiko ji tapo ne tik religiniu objektu, bet ir tylia vilties, prašymų ir padėkų saugykla, prie kurios žmonės prieina ne tiek iš tradicijos, kiek iš labai asmeninio poreikio kažką pasakyti ar kažko paprašyti. Stovėdamas eilėje, kuri lėtai juda link tos mažos, stiklu apsaugotos figūros, pradedi jausti, kad tai nėra tik dar vienas turistinis sustojimas - žmonės čia ne šiaip fotografuoja ar stebi, jie laukia, galvoja, kartais tyliai meldžiasi, kartais tiesiog stovi su savimi, ir tas momentas, kai trumpam gali paliesti Madonos laikomą rutulį, tampa keistai intymus net ir tada, jei nesi religingas. Ir būtent todėl Monseratas veikia kitaip nei dauguma vietų - čia kalnai sukuria mastelį, istorija suteikia svorį, o „La Moreneta“ įneša tą tylų, sunkiai paaiškinamą jausmą, dėl kurio žmonės grįžta ne todėl, kad gražu, o todėl, kad kažkas viduje ten pasilieka.
<...>
Dėkoju, kad skaitote.
Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.
👉 Skaityti pilną straipsnį:
https://mgreblikas.substack.com/p/del-vieno-klausimo-2018-150k
Comments
Post a Comment