Bėgimas aplink Luodžio ežerą - 2014

Ruduo nesnaudžia ir temperatūra krinta kiekvieną dieną. Kai reikėjo rinktis aplink kurį ežeriuką bėgti - Luodį ar Avilį, nusprendžiau rinktis Luodį, nes mažiau atvirų vietovių ir kovoti/"mėgautis" lediniu vėju Luodžio apylinkėse teks mažiau.  
Susiruošus laisvo penktadienio ryte prie Luodžio, termometro stulpelis rodė nei daug, nei mažai +2 laipsnius šilumos, lietus ir vėjas... Tačiau optimistiškai nusiteikęs, susikrovęs "viską" ko galėtų prireikti, pajudėjau link Salako miestelio.
Vilnius išlydėjo vėjo gūsiais ir smulkiu lietumi, tačiau mano viltis - Lietuvos sinoptikai, manęs nenuvylė, atvykus į vietą oras buvo patenkinamas mano užmojams.
Kaip ir buvo galima tikėtis, prie tokios temperatūros organizmas vis dar nepratęs ir priešinasi, nenori lysti iš šilto automobilio ir tie pirmieji šalti kartai, visą laiką būna tokie patys, bet sukaupęs visą norą kažką atrasti, išlendu ir ruošiuosi judėti numatytu maršrutu. 
Automobilį tokiose kelionėse, visą laiką palieku prie bažnyčios. Kiekvienas bažnytkaimis turi tokioje vietoje sutvarkęs automobilių stovėjimo aikštelę ir netgi beveik visur būna viešas tualetas - jei reikalas prispirtų.  
Pačiumpu 0,5 litro vandens , porą GU geliukų, jei netyčia užtrukčiau/pasiklysčiau, ir pirmyn aplinkui Luodį, kuris pasinėręs rudens rūke ir šaltyje tyvuliuoja už geltonų medžių sienos tolumoje. 

Maršrutas pirmoje dalyje driekėsi miškais ir tikrai labai džiugino berimstantis vėjas, kuris po gero pusvalandžio visai pranyko, tačiau ne ilgam, atviroje antrojoje maršruto dalyje, jis vėl atsibudo ir suteikė daugiau motyvacijos kuo greičiau pasiekti automobilį.  

Tik pradėjus bėgimą, dar nespėjus įsijausti vidurį miško mane pasitinko žydų kapinės.
Ištrauka iš zarasai.lt:
Senosios žydų kapinės
 
Į rytus nuo Salako, miške yra senosios žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, tačiau paskutinis laidojimas vyko 1941 m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.

Tvoros šiandien jau nebelikę, tačiau užlaidojimo plotas ir ten tvyranti atmosfera tikrai neeilinė. Aišku džiugino nupjauta vietinė miško augmenija, nes kitaip nebūtų pavykę pasižvalgyti po teritoriją, tačiau viskas kitkas nieko gero - daugiau jokios informacijos, jokių paaiškinimų/aprašymų suprantama kalba. Manau nebūtų žiauriai sudėtinga pateikti nors tokį aprašymą, kaip iš zarasai.lt.

Toliau bėgant keliose stovyklavietėse ir sodybose pavyko prasibrauti prie ežero ir pasidairyti, tačiau tai ne tas ežeras, kuris turi nuostabias apžvalgos aikšteles, nuo kurių atsiveria svaiginantys vaizdai. Gal todėl čia neradau didelio kiekio prabangaus nekilnojamo turto, kuris apsupęs Alaušo ir kitus vaizdingus Lietuvos ežerus.

Pirmoje pusėje sutikau tik viena žmogų, t.y. vieną super "pavargusį" vietinį triatlonininką su dviračiu, vos vos judantį, vakarykščių varžybų šleifas buvo toks stiprus, kad greičiausiai buvo ką tik po finišo.

Antroji trasos dalis, visiškai neverta dėmesio - vietinės reikšmės asfaltuotas kelias, pakankamai intensyvus automobilių eismas ir ežeras pasislėpęs už neįžengiamų medžių bei krūmynų ruožo, plytinčio tarp kelio ir vandens.

Truputį apie tai, kas mane linksmina jau ne pirmą kartą - susitikimai su vietiniai keturkojais. Darau išvadą tokią, kuo rečiau jie mato žmones, tuo daugiau siurprizų iš jų galima tikėtis.

Šunys, šunys ir dar kartą vietiniai šunys... Ketverių vietinių šunelių gauja, buvo didžiausia ir rimčiausiai nusiteikusi, patikrinti kas yra kas. Kaip tuo metu aš džiaugiausi vis dar turimais figūranto įgūdžiais, kuriuos įgavau domėdamasis šunų dresūra ir figūranto darbo patirtimi. Viskas baigėsi sėkmingai, pavyko išaiškinti kas čia bosas ir mūsų keliai išsiskyrė be nuostolių.
Jei kas bandys bėgti šiuo ir kitais maršrutais, siūlyčiau būti pasiruošus ir blogiausiam variantui - jie tikrai tikrins ar minkšta tavo koja. Bėkite be ausinukų, girdėkite kas darosi už nugaros, nes jie (šunys) atsiranda iš niekur, labai tyliai ir lojimu praneša apie savo ketinimus tik paskutiniu momentu, jei nepavyksta prisėlinti nepastebėtiems, reikia juos pasitikti atsisukus į juos veidu kuo ankščiau ir neleisti būti užkluptiems iš už nugaros netikėtai.

Dar vienas geras nuotykis - bulius. Taip taip, tas kuris pririštas prie kuolo pievoje. Kai vienoje laukymėje judėjau visai šalia mane stebinčio "mažulio", staiga nustebai kai, tas "mažulis" pajudėjo link manęs su rimtais ketinimais, patikrinti į mane savo ragų ar kaktos tvirtumą, žiauriai nudžiugau, kai tas kuoliukas liko įsmeigtas ten kur ir turėjo likti ir išgelbėjo mane nuo sprinto Luodžio apylinkių pievomis... Nelabai supratau kas galėjo patraukti taip jo dėmesį, gal mano raudonos spalvos kepuriukas o gal tiesiog norėjo jis pasibičiuliauti? :). Tuo momentu prisiminiau F.O.C.U.S Running klubo narius su savo raudonomis aprangomis ir šypsena nušvito mano veide... :)
Gal kas gali pasakyti, ar tikrai šie keturkojai turi neapykantą raudonai spalvai , o gal tiesiog tai visiškas falklioras?

GPX trasa, jei bus norinčių kartoti: http://www.gpsies.com/map.do?fileId=osthswytzqvbkmqt
Kada ir kur aš bėgu, galima rasti šioje paskyroje: https://www.facebook.com/balticwildrun
Jei yra noras jungtis, prašom kontaktuoti ir susiderinsim :)

Comments