Eco Trail de Paris - 2014 (80k)

Video link: http://vimeo.com/90828535

Tai buvo mano pirmas bėgimas ilgesnis nei 55 km ir tai tikrai kėlė keistą nerimą, nebuvo visiškai aišku, ko laukti, su kokiais sunkumais susidursiu ir kaip pavyks susitvarkyti su vidumi. Aišku pasitikėjimo pridėjo finiše laukianti šeimyna ir Lietuvoje nuotoliniu būdu palaikantys LTU Trail Running People ir BLOGiečiai :)
Pirmieji 22 km prabėgo labai konservatyviai, beveik visą laiką buvo lyguma, per šiuos kilometrus surinkau tik 180 m sukilimo, saugojau kojas ir visą energiją ateities kalvoms.  Mano nelaimei vėjas nurimo, dangus išgiedrėjo, temperatūra pakilo ir jau "šiaurės žmogus" pradėjo kaisti. Deja be nuobodžių laukų, pamiškių, krūmynų, gyvenviečių ir vedukų, nieko uždegančio nepamačiau ir 22 kilometre esantį "gaivinimosi" punktą pasiekiau vis dar geros savijautos, bei su viltimi kažkur netolimoje ateityje pamatyti kalvas, "single track'ą" ir t.t.

Sekanti atkarpa nuo 22 km iki 45km buvo lemtinga, bet taip pat ir labai įdomi. Ties 28 km pradėjau jausti, kad kažkas negero darosi su mano skrandžiu, jis pilnėja/stoja, todėl prakaitavimas liovėsi, vanduo pradėjo kliuksėti skrandyje, o temperatūra aplinkos ir vidaus kilo. Miškuose turėjau atvėsti, tačiau medžių lapija dar labai nyki, o vėjas visiškai "išsijungė", todėl viltį atvėsti miškuose teko nuvyti. Kiekvienas didesnis kalniukas pasidarė vis sunkesnis ir po kiekvieno kopimo pabaigos mintis apie vėmimą mane pradėjo persekioti. Negerą jausmą stiprino nemažai Eco-trail kolegų, kurie gyveno tokiomis pačiomis problemomis ir jau buvo pasinėrę į "priekelmių" karalystę. Žinodamas kaip man būna blogai po šio proceso, bandžiau vengti arba atidėti "jį" maksimaliai ilgai - likau tik su "baselayer'iu", sumažinau tempą, geriau vandenį mažais gurkšniais, priverstinai stojau "šlapintis" (nebuvo lengva), tam tikra laiko tarpa visai nieko nevartojau ir tik pasijutus kiek saugiau/lengviau sportinį gelį su keliais vandens gurkšniais susiurbdavau.
45 km buvo tik vanduo, o sekantis punktas tik  55 kilometre su maistu, kurio pagalba gal būt pavyks atgaivinti skrandžio veikimą ir atstatyti kalorijų/energijos trūkumą. Šalto vandens keli gurkšniai laikinai pagerino situaciją, bet mėšlungis pradėjo persekioti jau kiekvienoje lygioje atkarpoje.

Nežiūrinti į tai kad savijauta buvo nekokia, tačiau teiginys - "get fun my frend!!! - autorius žinomas:)" sukosi galvoje visą laiką. Mėgavausi slenkančių pro šalį apylinkių, miestelių vaizdais - pilys, sodai, vietiniai sirgaliai, vaikams dalinau penkis ir t.t. Stengiausi viską daryti, kad tik nesisuktų mintys apie tai, kas vyksta viduje. Žiauriai smagu buvo išgirsti prancūzų tembru "Marius!!! GO GO" trasoje.

55 kilometras mane pasitiko su nauja strategija -> Coca-Cola + sūrūs čipsai, tik nuo šių dalykų, kai apie juos galvojau arba į juos žiūrėjau, manęs nepurtė. Ir BUUM, po pirmo 0,5 litro šaltos Colos ir saujos čipsų mano skrandis pasakė - YES MAN, I LIKE THAT :). Kofeinas pravėrė akis, praskaidrino mintis ir žodžiu kojos buvo pasiruošusios nešti (beveik Red-Bull reklama).

Išpyliau visus elektrolitus, papildžiau gertuves 0,5 litro Colos ir 0,5 litro vandens, užsidėjau žibintą ant galvos, apsirengiau, nes "tipo" visi rengėsi, nes "tipo" turėjo atvėsti, nes "tipo" naktis ir jau buvau "pasiruošęs" tamsiam periodui :). O gavosi taip - po 2 km buvau slapias, prakaitas vėl sruvo upeliu, net vienu momentu pagalvojau - pradėjo lyti, nors skrandis jau dirbo, akys rodė, kojos nešė, reikėjo kažką koreguoti. Nenorėdamas "ištirpti", visus "naktinius apsirengimus" vėl sukroviau i kuprinę ir  likau tik su "baselayer", užsistačiau visišką popsą ausinuke - "Modern Talking" ir judėjau kiek įgalėdamas greičiau finišo link, juk liko tiek nedaug :)
Bėgti visiškoje tamsoje, single-tracku paežere, kai virš galvos matai žvaigždės, skraidančius šikšnosparnius, senas pilis - tikrai nuostabu, vien dėl šios akimirkos verta buvo tiek "vargti".
Atvėsus orui perkaitimo ir skrandžio bėdos baigėsi, tačiau prasidėjo - didžioji NAVIGACIJA. Nors organizatoriai trasą pažymėjo neblogai, tačiau klaidų nepavyko išvengti. Buvo tokių įtartinų posūkių, kur reikėjo spėti 50% - 50 % ir remtis nuojauta.
Labai įdomus jausmas apima, kai leidiesi nuo kalno, įdedi paskutines likusias jėgas ir sutinki bėgiką, kuris juda priešinga kryptimi, klausi - "nejaugi neteisinga kryptimi aš judu?", tačiau prancūzas negali pasakyti nei žodžio angliškai, nei supranta ko aš čia klausiu, toliau lieki prie savo krypties ir neapsirinki.
Dar viena situacija - sutinki porą (vyras ir moteris) su prožektoriais ant galvos, bėgimo kuprinėmis ir t.t. bėgančius vėl priešinga tavo judėjimui kryptimi, po tokio pačio klausimo "nejaugi neteisinga kryptimi aš judu?", gaunu atsakymą - "no, no we are turisto !!!:)", apsidžiaugiau ir nulėkiau toliau.
Tačiau pasiklysti visgi pavyko, tačiau ne kažkur miške, o tiesiog Paryžiuje, bėgant paleis upę. Mieste navigacija dėl šviesų ir palengvėja ir tuo pačiu metu pasunkėja, nes šviesą atspindinčių objektų, kuriuos gali palaikyti trasos žymėjimu, atsiranda labai daug, reikia būti labai išradingu ir pasikliauti savo navigacijos sugebėjimais, nes bandos jausmas gali nunešti labai toli.
Tamsos laiko moralas - koncentruokis į kelią, žiūrėk kur statai kojas ir nesidairyk į tave lenkiančius arba lenkiamus bėgikus, nes krisi skaudžiai :) Pamoka išmokta, gerai kad ne savo kailiu :)
Puiku, nes derinys Coca-Cola + vanduo vežė ir nuvežė iki pačios pabaigos, o blogi atsiminimai pasimirš ir liks tik teigiama emocija.

Truputį statistikos čia: http://www.movescount.com/moves/move28528551