Šveicarijos Joninių plaukimas 2018

Pirmos atvirų vandenų varžybos, kaip ir kiekvienas pirmas kartas buvo kažkas tokio. Bet pradžioje pabandysiu viską papasakoti kuo nuosekliau, nors turiu pripažinti - niekada nebuvau nuoseklus ir tai sunkiai man sekasi, tad skaitykite atidžiai.

Ežeruose šiemet pradėjau plaukti vėlai, nes vanduo nebuvo pats šilčiausiais ir aš nemėgstu šalčio jau nuo tų laikų, kai dar plaukiodavau burlente Elektrėnų mariose. Atrodytų plaukimui tinkamą hidro kostiumą turiu nuo pernai, tačiau išdrįsti plaukti 15 laipsnių tesiekiančiam vandenyje, tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas žemėje. Aišku super "ruoniai" pasakytų, kad tokiam vandenyje jau net "hidreko" nereikia, bet aš pabūsiu šį kartą bambeklis ir  pasiliksiu prie savo nuomonės, kad 15 laipsnių yra šalta.

Lietuvoje vykstančiuose atviro vandens renginiuose nėra leidžiama naudotis hidro kostiumais, todėl laukdamas Šveicarijos plaukimo truputį nerimavau. Todėl kai nerimas jau pradėjo nervinti aš likus vienai savaitei iki varžybų užklausiau organizatorių - ar leis... ir gavęs atsakymą truputį nusiraminau: "..jei temperatūra neperkops 17 laipsnių, bus leista plaukti su kostiumais". Atrodytų kas čia tokio - leis ar neleis, tačiau kostiumas padidina plūdrumą ir suteikia šiokį tokį saugumo jausmą, o šio jausmo kaip tik ir trūko.

Ryte susikroviau visus savo plaukimo rakandus į automobilį ir išvykau prie Šveicarijos tvenkinio. Rasti Šveicariją Lietuvoje jau yra kažkas, bet norint susirasti Šveicarijoje tvenkinį ir susiorientuoti kur čia tos plaukimo varžybos, jau yra visai kitas lygis. Gerai, kad jau rinkosi dalyviai, todėl iš sustatytų automobilių galima buvo spręsti, kur turėtų vykti varžybos.  Tiesa pasakius, man pasirodė, kad plaukimo organizatoriai daro renginį artimam plaukikų būriui ir žalias naujokas (aš) jų varžybose tikrai retas reiškinys. Palikim ramybei organizatorius, laikas pasižiūrėti į vandenį.

Taigi apžiūrėjęs tvenkinio prieigas - iš karto pastebėjau labai pavojingą krantinę, kuri buvo ištisas betonas ir aišku be proto slidus betonas. Hmm, kaip čia reikės pakliūti į vandenį ir kaip iš jo išsiropšti - štai kur klausimas? Pasimaliau palei krantą ir nugirdau "patyrusių" plaukikų pokalbį apie šią problemą, tai ką girdėjau pasitikėjimo nepridėjo, tik dar daugiau nerimo. O situacija paprasta - šoki kuo ankščiau į vandenį ir viskas, nes jei dėsi koją ten kur slidu, greičiausiai baigsis liūdnai - čia jau ne vienas yra susipjaustęs kojas ir išsidrėbęs kaip lenta...
- Supratau, pagalvojau sau tyliai ir nuskubėjau susimokėti startinio mokesčio.

Plaukimo varžybose registracija yra  savotiška procedūra - mokestis, parašas, gauni numerį, tuomet eini pas numerių rašytoją, jis užrašo numerį ant rankos su vandeniui atspariu markeriu ir tik tuomet jau buni laisvas kaip paukštis. Po registracijos mane vis kankino klausimas - plaukiam su hidrekais ar be jų? Pagrindinis teisėjas patvirtino, kad šiandien vanduo vėsokas ir galima plaukti su hidro kostiumais.
Vienas klausimas išspręstas, tačiau yra dar vienas - kur dėti automobilio raktus, nes į vandenį nepasiimsi? Pabandžiau pasiklausinėti plaukimo vilkų, kur gi man dėti savo daiktus? Atsakymas paprastas - palik ant kranto, čia niekada niekam, niekas nedingo... Blin netikėtai pagalvojau - negi būsiu pirmas :) Nu bet visi palieka ir aš turėsiu palikti, nes plūduro su daiktais temptis negalima.

Apsirengiau savo papildomą odą ir bandau ieškoti starto vietos, kurioje turėtų būti "brifing'as".
Brifing'e paaiškina kaip įlipti į vandenį, iš kurios pusės apiplaukti plūdrus, ką pasakyti teisėjui kitoje tvenkinio pusėje, kur finišuoti. Po trumpo įvado į Lietuvos atviro vandens plaukimo niuansus pagrindinis teisėjas pradėjo skaičiuoti likusį laiką iki starto.

Užsidėjau akinukus, kepuraitę ir pasiruošiau nerti į juodus Šveicarijos tvenkinio vandenis.

Ilgai laukti neteko, starto signalas buvo duotas ir plaukimo vilkai/ruoniai jau nėrė, tėškėsi ar kitaip bandė kuo greičiau pakliūti į vandenį. Aukščiau pateiktoje foto, galite įžiūrėti "narsuolį" stovintį su geltona kepuraite iš kairės pusės trečias. Taip tai aš, vis dar ant kranto ir vis dar nenorintis tėkštis į betoną. Ten bestovėdamas ir žiūrėdamas kaupiau patirtį ir kai jau pakankamai "prikaupiau" vizualinės medžiagos, nusprendžiau pradėti ridentis į vandenį, nes kažkaip stovėti į vandenį nepakliūsi.
Pirmos akimirkos šaltam, juodam Šveicarijos vandenyje buvo tikras "atradimas" arba "prisvilęs blynas". Plojausi jaučiu įspūdingai, nes išnirau su pilnais akinukais vandens, tačiau su sveikomis kojomis ir galva. Susitvarkius akinukus ir pradėjus plaukti, pradžioje nieko nesupratau. Kur plaukti nemačiau, šalia jau nieko nebuvo ir matėsi tik juodas vanduo ir miškas krante. Taip plaukiau jaučiu kelias minutes, nes nežiūrėjau kur plūduras ir kiti plaukikai, o tik bandžiau prisijaukinti ir pajusti vandenį, nusiraminti, atgauti kvėpavimą ir ritmą.
Kai galvoje jau dėliojosi nuoseklios mintys, pradėjau normaliau orientuotis ir jaustis vandenyje. Ilgai laukti nereikėjo, jau po keliu šimtų metrų pradėjau lenkti plaukusius kareivius ir lėtesnius dalyvius. Tuo metu stipriai nustebau, nes atrodė kad aš vienas grybauju ir sunkiai plaukiu tiesia linija. Kiek galėdamas pradėjau vengti plaukimo tarp dalyvių, nes stipriai neužtikrintai jaučiausi, kai atsidurdavau toje "mėsmalėje". Taip nieko nematydamas, tik kranto liniją ir periodiškai plūdurus atplaukiau iki tarpinio finišo - t.y. kito tvenkinio kranto. Čia pasakau savo numerį ir kol bandžiau susigaudyti kur man toliau, spėjau sunervinti vieną iš super "veteranų" plaukikų, nes pasimaišau jo kelyje. Taip gavęs kelis papildomus gurkšnius ir kandžius žodžiu, apsisukau ir nuplaukiu paskui veteraną. Tokia idilė trukti ilgai negalėjo, nes vėl įsimaliau į mėsmalę ir plaukti nesisekė. Vargais negalais prasibroviau į kraštą ir kadangi tvenkinys yra siauras ir orientuotis plūdurų beveik nereikia, nusiraminau ir ėmiau plaukti palei kranto liniją link finišo. Čia daugiau siurprizų nebuvo ir finišą pasiekiu "tiesiausiu" keliu.

"Superinis" išlipimas iš tvenkinio...

Džiugino tik faktas, kad atplaukiau ne paskutinis. Tačiau užtikrintumo vandenyje nebuvo nei prieš plaukimą, tuo labiau dabar jo neatsirado ir po plaukimo.
Krante truputį pasikalbėjom su atplaukusiais ankščiau, pasidalijom savais išgyvenimais ir atradimais, bei priėjom bendros išvados, kad užtikrintumas vandenyje priklauso tiesiogiai nuo to kiek jame praleidi laiko. Dalyviai liko laukti apdovanojimų ir stebėti 5 km finišą, o aš išėjau ieškoti automobilio raktų. 
Raktus aišku radau kur ir buvo palikta, todėl ilgai nelaukdamas susikroviau daiktus ir patraukiau namo...