Aišku "žmonės" jau seniai sukioja smilių prie smilkinio ir sako, kad bėgimas tai tik "savotiškų ligonių" užsiėmimas, o dar bėgimas naktį, tamsoje ir dar miškais iš vis išeina už "žmonių" sąmonės suvokimo ribų.
Naktinis bėgimas turi savo specifiką, kurios nupasakoti "žmogui" arba bėgikui niekada nebėgusiam mišku naktį yra truputį sudėtinga, bet keli kriterijai į kuriuos reikia atkreipti dėmesį - orientuotis vietovėje, šviesos šaltinis, bėgimo technika ir baimė.
Trasa buvo nužymėta tikrai gerai, gal kai kur ir reikėjo įsijungti kažkokius "šešto" jausmo sugebėjimą, bet iš esmės buvo taip - tie kas pastoviai pasiklysta, tie ir pasiklydo, tie kas su orientavimusi nežinomoje vietovėje sugyvena geriau, tie sėkmingai ir be problemų pasiekė finišą.
Žibintas, tokio tipo bėgime yra pagrindinis komforto ir geros vidines ramybės kaltininkas. Jei naktį matai nepakankamai arba pastoviai vargsti su žibintu, tuomet negali pajausti jokio naktinio bėgimo teikiamo malonumo. Žodžiu jei neturi tam tinkamo žibinto, tikrai rekomenduoju įsigyti. Girdėjau klausimų prieš bėgimą - "Kažin pasišviečiant telefonu aš nubėgsiu ar reikia imti rankinį "sunkų" žibintą?", atsakymas vienas - "Reikia žibinto, o geriausiai pritaikyto bėgimui:)"
Bėgimas miške/trail'u iš esmės skiriasi nuo bėgimo Vingio parke arba plentu, todėl reikėtų pasipraktikuoti, bent jau šviesiu paros metu. Tikrai nerekomenduočiau bėgti naktinio trail bėgimo, kaip pirmo savo bėgimo miške.
Dabar baimės, naktį galima bijoti visko - keisto garso, šešėlio, kompaniono ir t.t. Kodėl taip atsitinka? Labai paprasta, kai akys nemato visko ką tikisi matyti, su aštrėja kiti žmogaus pojūčiai, tokie kaip klausą, uoslė ir t.t. O tai ko nesugeba apdoroti, įsijungia fantazija - štai čia ir pradeda žmonės matyti, tai ko iš tikro nėra...Žodžiu norint bėgti naktį, reikia nebijoti pasikliauti kitais savo pojūčiais, kuriuos mes gyvendami mieste naudojam žymiai rečiau, dažniausiai tikim tuo ką matom.
Tai štai, bėgimas buvo suorganizuotas, trasa sužymėta atšvaitais ir rugpjūčio 15 d. 21:30 pasirinkus atitinkamą atstumą (9 km arba 19 km) ir užsidėjus žibintą ant galvos startavome prie Gėlos ežero, Nemenčinės miškuose.
Atradimai:
* Trasos pradžioje, kai nurimo aistros ir išsiskirstė bėgikai, pelėdos vakaro dainos palydėjo į miško gilumą. Tikrai nuostabus jausmas, norėjosi sustojus pasiklausyti ilgiau.
* Išbėgus į pievas, žiogai užgrojo taip, lyg būtų palaikymo komandos nariai. Palinkėjau sėkmes :)
* Šikšnosparniai sklandantys virš galvos ir jų bandymai suprati šviesos ir šnopavimo šaltinio priežastį.
* Bėgimas sąmoningai išjungus žibintą ir grožintis pilnu žvaigždžių naktiniu dangumi, nepakartojami jausmai miesto vaikui, nes miesto šviesos neleidžia grožėtis tokiomis akimirkomis.
* Ir aišku didžiausias atradimas - girtas kaimo jaunimas, kurie rėkdami ir mosikuodami rankomis, vaikėsi bėgikus ir spėju norėjo pasijungti į tikrai neeilinę "Žolinių" šventimo ceremoniją.
Rezultatas - 20 km, 1:47:30 - http://www.movescount.com/moves/move72954247
Padėka:
Didžiausias dėkui sumanytojai ir vienai iš organizatorių Viktorija Tomaševičienė, bei kaip visada puikiai dirbantiems Tengris vyrukams. Labai tikiuosi "RUN the Night" taps gera "Žolinių" šventimo tradicija.
Tas paskutinis atradimas tai visai nekoks :(. Vis dėlto, gaila,bet mūsų kaimų mentalitetas dar labai skiriasi nuo Prancūzijos, Italijos ar Lenkijos.
ReplyDeleteMan dabar atrodo, kad mes bėgantys kaimo jauninui tą naktį atrodėm kaip kokie NSO, todėl ir bandė išeiti i kontaktą:)
DeleteDžiaukitės, kad šunimis neužpjūdė. Žinom tuos miestiečius trailininkus: greit pribėga, pasišviečia ir agurkus nuo lysvių nurenka... Dar žibintus ant galvos prisitaiso, kad tik greičiau dingti:)
ReplyDelete