Gran Trail Courmayeur 60 km [VIDEO]

"Gran trail Courmayeur" 60 km su 4000 metrų sukilimo, tai buvo mano tikslas vieną karštą 2015 metų liepos mėnesio dieną. Kodėl būtent šis renginukas? Greičiausiai dėl vietovės ir organizatorių.
Vietovė - tas pats kalnų masyvas, kur vyksta  garsios varžybos ir daugelio Ultra trail bėgikų siekemybė - UTMB. Aš nesu kažkokia išimtis, taip pat noriu ten sudalyvauti ir pajausti tai, dėl ko Ultra Trail pamišėliai visame pasaulyje kliedi ir apie tai kalba...
Organizatoriai - tie patys žmonės, kurie organizuoja vienas sunkiausias super ilgos distancijos varžybas Europoje - TOR DES GEANTS , tiems kas patingės atidaryti nuorodą - atstumas 330 km su 24000 m D+ kopimo. Tai tikrai kažkas tokio neįsivaizduojamo, bet pasirodo žmonės ir tokius iššūkius įveikia ir dar ne vieną kartą.
Vietovė verta dėmesio, organizatoriai turi didelę patirtį - todėl 6 valandą ryto iš mažo kalnų miestelio Italijoje (Courmayeur) startavau kartu su pamišėlių būriu. Kiekvienas iš startavusių buvo pasiryžęs greičiau ar lėčiau įveikti savo 60 km arba 90 km trasą. Kiekis dalyviu pradžioje net kiek nustebino, nes buvo tikrai negausu. Jei lyginčiau Lavaredo ar ką nors panašaus, ten bėgikų 10 kartų daugiau...

Taigi panagrinėkime trasą:


1) 0 - 6 km lengva nuokalnė, kelios "single track" atkarpos ir daugiau nieko stebuklingo...
2) 6 - 25 km visą laiką į viršų ir nei minutės atsikvėpti...
3) 25 - 45 km čia jau protarpiais buvo leista ir bėgti :) Daug techninių atkarpų (akmenys, statumas, siaurumas ir t.t.)
4) 45 -  52 km nieko stebuklingo, jau galima gyventi, nes aukštis žemiau kaip 2500 m. Aišku techninės atkarpos, tokios kaip sniegas, upės, akmenys ir t.t. čia niekur nedingo.
5) 52 - 56 km, kaip visada Italų išmonė pabaigai pasitvirtino visu 100%, dalis trasos driekėsi per via ferrata  atkarpą (grandinės, lipimas keturiomis ir t.t.) buvo įkomponuota labai meistriškai.
6) 56 - 61 km, status nusileidimas, aukšti laiptai, riedantys akmenys ir daug dulkių... Bei aišku finišas :)

Dabar truputi daugiau kaip aš išgyvenau kiekvieną atkarpa atskirai.
1) "Rytas geriau nei vakaras" - nuostabūs bundančių kalnu vaizdai, bėgimas lengva nuokalne, visi puikios nuotaikos, niekas niekur neskuba... trumpai tariant kažkoks super pozityvus "Sapieginės" prasibėgimas, net vietomis pagalvojau ar aš čia varžybose, nes niekas čia nelenktyniauja ir niekas čia nieko neįrodinėja pirmuose metruose :) Aišku žinojau apie laukiantį ištisinį 2 km į viršų kalną, bet kad jis mane taip nustebins nesitikėjau :)


2) Prasidėjus lauktam judėjimui į viršų, pradžioje bėgau, paskui lipau nenaudojant lazdų, nes man pasirodė, kad aš judu be jų smagiau ir mobiliau nei su jomis... Tačiau su kiekvienu metru vis labiau kalnas statėjo, tempas krito, susidarė kamščiai, lenkimo galimybes ribojo sudėtingas/siauras takas ir aišku pagrindinis faktorius - kalno statumas. Po ilgo kopimo, stebuklingai lazdos nulipo nuo kuprinės ir padėjo man kabarotis į viršų.
Organizatorių buvom įspėti dėl karštos dienos ir visos rizikos. Apskaičiuoti vandens kiekį tarp "maitinėlių", nepamiršti gerti, visada turėti vandens gertuvėje - nelik visai be vandens ir t.t. O kai judi lėtai ir ilgai, atstumas nemažėja, o vanduo dingsta labai staigiai :) Va čia ir prasideda žaidimas, kuris antroje dienos pusėje daug kam baigėsi skausmingai/nemaloniai... Taigi judėjau lėtai, niekur neskubėdamas,  dairiausi aplinkui, bandžiau pasisotinti vaizdais ir atsiradus kiekvienai progai pasipildydavau vandeniu, Italijos kalnai turtingi tokiais vandens taškais - ledinės upės, įrengti vandens punktai ir t.t.

Pakilus virš 2700 metrų aukščio pradėjau girdėti savo kvėpavimą labai garsiai, skambėjo kaip dūstantis traukinys, kuris bando įkvėpti, o ten nieko nėra...Po kelių valandų net plaučius pradėjo skaudėti, jau nekalbant apie galvą... Jausmas toks kaip sirgtum plaučių uždegimu ir kiek be kvėptum oro, jos vis per mažai ir per mažai.. Tokiomis sąlygomis aš bėgau tik nuo kalno, jėgų ir noro judėti kažkaip kitaip nebuvo, į kalną visi tiesiog ropojo.

3)  Šioje atkarpoje, kaip aš sakau kalnai buvo gailestingi ir davė progų judėti greičiau nei vėžlio greičiu, nusileidus žemiau 2700 m, jaučiausi puikiai, bėgau visus kur kalnai leido, bei grožėjausi aplinkui supančia gamta - nuostabios laukinės gėlės, kvapai ir aišku vaizdai. Tokiuose kalnuose nebuvau buvęs, buvo nuostabu... Gamta tai nusišypsodavo gėlių puokštėmis, tai verkė tirpstančio sniego kriokliais, bet neskriaudė. Leido prisiliesti, įkvėpti ir jausti tai, dėl ko mes kiekvieną kartą norim grįžti atgal ir išgyventi jau kita laiką, bet lygai taip pat aiškią ir neapsakomą emociją.

Vienoje super akmenuotoje perėjoje pasijaučiau kaip "trolių" pasaulyje, kur pažiūrėsi visus akmenys, rieduliai. Dydis - nuo akmenuko kurį gali paspirti iki tokių kurie jei galėtu tave paspirtų... Apie kažkokį trailą/taką čia jau kalbos negali būti, o trail tipo bėgimo batai, priminė kojines arba šlepetes, nes  ten tikrai techniška...

4) Šioje atkarpoje žiauriai jaučiau kylančia temperatūrą - saulė kepino, vėjas buvo didelis ir atrodo kad nekaršta, tačiau kai matai tik druskos kiekio didėjimą ant odos, drabužių, nors pats būni sausas, pradeda imti nerimas. Tokiais atvejais supranti, kad vanduo palieka tavo kūną ir tu niekaip negali jo pripildyti... Šioje atkarpoje mačiau ne vieną dalyvį tuštinantį skrandžio turinį, gulintį ir bandantį atgauti pasaulio suvokimą... Aš su vandeniu ir Salt Caps pagalba vienaip ar kitaip pasiekiau "maitinėlę" ir dėl to buvau labai laimingas, valgydamas nuostabius Itališkus sūrius, kurių maitinėlėse buvo apsčiai.
Vaizdai į "Mont Blanc" kalną tikrai nuostabūs, verta buvo grūstis, kopti, kentėti, kad galėtum pamerkti jam akį ir susitarti dėl kitų kartų:)


5) Paskutinė įkalnė - Itališko stiliaus uoga ant visos dienos torto, ką jau ką, bet italai tai jau sugeba. Aišku čia mus pasitiko via ferrata, organizatoriai buvo įspėjęs dėl šios atkarpos, prieš startą. Įspėjimas skambėjo kažkaip panašiai:
- Paskutinė atkarpa labai techniška, Via Ferrata dalis, todėl žiūrėkite kur dėsite kojas ir būkite protingi, klaida kainuoti gali daug...

Kas tas daug, aš supratau kai reikėjo ropoti keturiomis į sieną, prisilaikant grandinėmis, be jokiu apsauginių priemonių... Italas - trasos savanoris buvo tik vienoje, pačioje sudėtingiausioje vietoje ir kai ją įveiki, jis tik pasako "bravo" ir toliau sulenda į išmanųjį telefoną, tačiau kai susimąstai kas būtų jei nebūtų "bravo":) Jokių šansų ištaisyti klaidą arba būti išgelbėtam, savanoris tik užfiksuotų nelaimingą atsitikimą, gal būt dar suspėtų ir parašytų apie nutikimą Facebook sienoje :)
Aš nesu tas kuris bijo aukščio, bet adrenalino pakako iki kaklo. Vaizdai nepakartojami, tačiau foto/video reikalai buvo kuprinėje ir liko ten, net nekilo noras tuo užsiimti. Čia keli vaizdeliai, kuriuos vėliau radau via ferrat'a aprašyme internete:


6) O nusileidimas nuo kalno iki miestelio buvo tos pačios via ferrat'os dalis, todėl lengvo nesileidimo nesitikėk. Prasilenkti reikia su kylančiais, vietos nėra, viskas slysta, byra, ridenasi, dulkiu kalnai, vėjas ir t.t. žodžiu kaip visada įsijungi šypseną, paleidi kelis lietuviškus keiksmažodžius į orą ir judi link finišo, juk ten laukia šeimyna ir užtarnautos 2 savaičių atostogos :)


Paskutinis kilometras per miestelį buvo pats smagiausias. Pasitiko dukra su žmona miestelio pradžioje ir visi kartu nulėkėm link finišo, aplenkėm net kelis dalyvius. Buvo iš ties žiauriai gilu ir smagu, emocijos pasiekė aukščiausia piką.

Po finišo atsikvėpavus, pajudėjom namo praustis ir į maitinimo įstaiga valgyti, tačiau nuo vandens trukumo ir prikvėpuotų dulkių, taip skaudėjo gerklę, kad apie normalu maisto kąsnio ryjimą nebuvo ir kalbos,  teko ieškotis minkščiausių picos, makaronų dalių, kurios mažiau skausmingai įkristų į skrandį, o jis nuo cukraus jau seniai klykavo ir dainavo arijas apie normalų maistą.


Išvados:
* pirmas bėgimas, kai nekentėjau nuo mėšlungio, tai džiugina.
* negerai vairuoti 2 paras, prieš bėgimą, reikalingos bent kelios dienos adaptuotis prieš varžybas.
* po didelio emocijų piko, labai didelė emocinė duobė, ypač bėgimo atžvilgiu.
* visiška apatija bėgimui po varžybų, pradėjo sklaidytis tik po 2 savaičių...

Finišavau kažkur apie 19 valandą vakaro (viso trasoje praleidau apie 12:57:00), nusiprausiau, pavalgiau ir apie 23 valandą bandžiau miegoti... Tačiau nesėkmingai... Kojos tiesiog degė, niekaip nepavyko atvėsinti... ledo nebuvo, vanduo iš čiaupo nepadėjo. Galva visiškai neveikė. Jau buvo mintis gultis ant grindų ir ieškoti kuo vėsesnes vietos. Taip besivartant nuo vieno šono ant kito, žmonai kilo išganinga mintis - sušlapinsiu rankšluosčius šaltu vandeniu ir susuksiu tavo "kojas - pagalius" - turėtų padėti. Negaliu apsakyti koks gėris buvo, kai jau antrą kartą pėdos buvo apsukamos ir pagaliau temperatūrai nukritus aš tiesiog išsijungiau :) Ačiū didelis žmonikei už pagalbą :*

CCC šio sezono tikslas, kaip bebūtų gaila, panašu slysta ir ritasi iš šių metų planų. Niekaip nesurandu kompanijos kelionei ir pasirodo per brangiai kainuoja mūsų šeimos biudžetui mano trys bėgimai per metus... Teks nustumti savo ambicijas ir pakentėti iki kitų metų... :( O  dabar daugiau teks koncentruotis į bėgimus Lietuvoje. Gal reikėtu prasibėgti visu Lietuvos pajūriu, gal apibėgti Kauno marias, o gal pabaigti savo Top-10 ežerų projektuką... Reikės pamąstyti, bet dabar bandau sugrįžti į ritmą, tikiuosi galva atsigaus, nes kol kas žiauriai ten tuščia ir net nežinau kaip čia jai pavyks... Tokių "bajeriukų" dar nebuvo man gyvenime...  :( Tad judam ir tik į priekį po vieną žingsniuką :)


Jei bus norinčių kitais metais prasibėgti tais pačiais takais, siūlyčiau užmesti akį į video, ten vaizdai tikrai nepakartojami:



Statistika čia: http://www.movescount.com/moves/move68817400


Comments

  1. Noriu paklausti, kiek maždaug laiko turi praeiti po tokių varžybų, kad normalizuotųsi fizinė savijauta? Tai yra neskaudėtų raumenų, kūnas jaustųsi atsigavęs ir vėl pajėgus treniruotis visa jėga. Kiek maždaug valandų per savaitę reikia treniruotis norint tokiose varžybose finišuoti daugiau mažiau oriai? Tai yra atsilaikyti iki finišo neišsisukiojus kojų ir nepradėjus kalbėtis su angelais :). Nekalbu apie kažkokį konkuravimą bei lenktyniavimą.

    ReplyDelete
  2. Atsistatymas: viskas priklauso nuo pasiruošimo ir patirties. Aš kažkada po 1/2 maratono 2 savaites vaikščioti negalėjau, po šio bėgimo raumenų skausmas praėjo maždaug po 2 parų, tačiau jėga kojose atsirado maždaug po savaitės. Aš manau atsistatymas priklauso nuo kiekvieno organizmo ir varžybų eigos, jei būna mešlungis arba dar kas nors, manau atsistatymas trunka ilgiau.
    Treniruotės: jei ruoštis tokiom varžybos, daug laiko reikia skirti aukščio/sukilimo rinkimui, kas nėra labai lengva Lietuvoje. Tačiau aš naudojuosi Gedimino Griniaus patarimu, jei ruošiesi 100 km varžybos, tai bėgi apie 100 km per savaitę. Maždaug tokios proporcijos, maratonui manau mažoka 42 per savaitę, bet kai kalba pasisuka apie ultra, man tai veikia. Mano savaites kilometražas variavo nuo 65 (lengva savaitė) iki 90 (intensyvi savaitė).
    Dėl oriai pabaigimo: manau reikia mokintis eiti ir greitai eiti, nes bėgti tokiose trasose ne visur gaunasi, todėl jei mokėsi greitai ir ilgai eiti į kalną arba technine trasos dalimi, tikrai turėsi didelį privalumą. Aš labai silpnas ėjime, neturiu greičio visai, todėl dabar planuoju įvesti į treniruotes ėjimą. Jei dar kokiu klausimu, rašyk asmeniškai, jei žinosiu patarsiu, arba nukreipsiu pas žmones su didesne patirtimi :)

    ReplyDelete
  3. Ačiū už atsakymus!

    ReplyDelete

Post a Comment