Vienos kojos istorija...[VIDEO]

Asvejos apibėgimas mano galvoje gimė jau seniai, kokie 2 metai atgal, kai dar trail bėgimas Lietuvoje buvo tik kelių bėgikų galvose. Tačiau taip ir nepavyko apibėgti viso rato,  mažąjį ratuką esu įveikęs kelis kartus, bet vis nedavė ramybės nesuvestos sąskaitos su didžiuoju Asvejos ratu. Pagaliau šiemet nusprendžiau bėgti pilną ratą ir išsiaiškinti kaip ten atrodo ilgiausio ežero apylinkės.


Nuo praėjusių metų Asvejos bėgimą organizuoja Tengris ir tikrai jiems neblogai sekasi. Tačiau turiu kelis pastebėjimus/pasiūlymus kitų metų bėgimui turiu, kurie gal padėtų išvengti šiemet buvusiu nesklandumu:
* Trasos žymėjimas turėtų būti visur vienodas, nes jei trasa žymima raudonomis rodyklėmis ir PAROC raudona juosta, tai negali būti posūkis pažymėtas balionais ir STOP geltonomis juostomis, o jei tai sutampa su kažkokiu kitu žymėjimus, tai raudonos rodykles turėtų dominuoti ir išsiskirti iš balionų ir t.t. Posūkis iš asfaltuoto kelio siūlyčiau žymėti piešiant dažais rodykles tiesiai ant kelio, nes bėgantys dažniau žiūri žemyn, nei į šalimai esančius krūmus.

Žymėjimo pavyzdys, manau sumažintų pasiklydusių skaičių vienareikšmiškai

* Starto laikas. Kadangi varžybos vyksta vasarą ir dienos kartais būna tikrai karštos, todėl rekomenduočiau startą paankstinti 2 valandomis ir startuoti nuo 8 valandos ryto, tuomet Ultra distanciją bėgantys galėtų įveikti karščiausią ir labiausiai atvirą vietovę (30-38 km) dar iki vidurdienio.
Šį kartą tiek, linkiu tęsti gerą iniciatyvą ir toliau organizuoti Trail varžybas Lietuvoje.

O dabar "Vienos kojos istorija":
Trečiadienio (2015 rugpjūčio 19 d.) treniruotė turėjusi būti paskutinė ir lengva, tačiau ji baigėsi kiek netikėtai. Po "RUN The Night" bėgimo jaučiausi nuostabiai ir jau mintimis bėgau aplinkui Asveją, kai netikėtai 14 kilometre, "kažkas" atsitiko mano dešinės kojos blauzdai.
Kodėl "kažkas", todėl kad iki šiol nesu tikras kas tai buvo. Aš taip galvoju, kad tai buvo mėšlungis, bet kažkoks keistas ir ne visos blauzdos, o tik tam tikro regiono... Ar taip būna nežinau, gal kas yra turėjęs tokį reiškinį? http://www.kinetic-revolution.com/warnings-signs-for-achilles-problems/ paskaitęs šį straipsnį, sakyčiau kad buvo "Posterior Tibialis" mėšlungis,  nes regionas tas, bet nesu tikras. po šio įvykio treniruotę nutraukiau, blauzda pratempiau, sutepiau "Dramblio" tepalu ir įkišęs koją į kompresinę blauzdinę nuėjau miegoti.
Ketvirtadienio rytas nieko gero neatnešė - jausmas buvo lygiai toks pats, kaip po stipraus mėšlungio, kur jauti raumens skausmą, o raumuo medinis ir neatlieka savo funkcijų. Kažkaip jau pradėjau nerimauti, kad mano bėgimas šeštadienį nuplauks ir su masažų, bei kompresine blauzdine dar vis bandžiau palaikyti viltį...
Penktadienis buvo  apgaulingas, skausmo blauzdoje jau nebejaučiau, tačiau ji buvo keistoka.  Ilgai pasvarstęs, nusprendžiau bėgti ir stebėti, jei savijauta blogės - reikės sustoti ir apturėti DNF.

Šeštadienio  (2015 rugpjūčio 22 d.) rytas buvo puikus, skausmo nejutau, todėl nuotaika buvo puiki. Nerimas kažkur viduje aišku buvo, todėl pasirinkau konservatyvų planą - bandysiu finišuoti ir stengtis nepadaryti blogiau nei jau yra. 10 val. ryto su pamišusių trail bėgikų būreliu startavau ir pasinėriau į varžybinį šurmulį, kuris truko man labai trumpai, nes visi nuskuodė ir likau beveik vienas trasoje.
Iki pirmos maitinėlės buvo maždaug 10 km, kurie ir turėjo atskleisti mano kojos būseną, bei tolimesnes perspektyvas tos dienos nuotykyje. Maždaug 3-4 km skausmas/jausmas blauzdoje atsinaujino, bet stabilizavosi ir toliau neblogėjo, tačiau komforto bėgant nesuteikė. Teko truputį pakeisti bėgimo žingsnį, kad bėgant smėlėtose įkalnėse arba nelygiais miško keliukais nejausčiau skausmo ir nepabloginčiau situacijos. Susitaikęs su mintimi, kad bet kurio momentu paaštrėjus skausmui gali viskas baigtis, aš tiesiog judėjau ir bandžiau džiaugtis duotuoju momentu. Pasiekęs maitinėlę, pasipildžiau vandens atsargas ir persimetęs keliais žodžiais su pirmos maitinėlės savanoriais nurisnojau toliau.

Antroji maitinėlė buvo 20-tam kilometre ir iki jos reikėjo įveikti tikrai nemažai kalvų,  atvirų vietovių, kuriose saulė kepino ir neleido pamiršti, kad Lietuvos vasara taip pat būna karšta ir ji niekur dar nedingo. Šiame etape nemažai dalyvių nuklydo nuo trasos ir generuodami papildomus kilometrus paskui turėjo vytis. Kaip jau minėjau, vienas iš  posūkių buvo pažymėtas nevisai korektiškai, todėl prabėgti tikimybė buvo didelė. 20-tam kilometre pasitiko garbaus amžiaus moterėlė ir įpylus vandens tik puse gertuvės pareiškė -  "Gana, kitiems neliks...", po šių žodžių aš net išsižiojau :) Pasirodo moterėlė turi neeilinį jumoro jausmą ir taip ji bandė mus pralinksminti, pabendraut. Pasijuokiau, pasikalbėjom ir tik tuomet gertuves pripildžius sklidinai pavyko pajudėti toliau, nors kojos savijauta neblogėjo, bet ir negerėjo. Temperatūra kilo nenumaldomai, tačiau sekantis 10 km atstumas turėjo būti miške, todėl karštis per daug nuotaikos negadino.

Ties trečiąja maitinėle, kuri buvo 30-tam kilometre, mane pasivijo pasiklydę greitieji bėgikai, kurie greitai pasipildę vandens atsargas nurūko toliau, o aš likau su savo bėdomis čia ir dabar. Aš žinojau, kad priekyje laukia viena iš atviriausių vietovių, kuri bus žiauriai karšta, todėl prisipyliau vandens, pagėriau Coca-Colos, gavau pasiūlymą iš savanorių papildyti druskos atsargas pavartojus lietuviškų-kaimiškų lašinukų, tačiau jų atsisakiau motyvuodamas tuo, kad ir "savų lašinukų" aplink pilvą turiu sočiai, o druskos atsargas pildau SaltCap's pagalba. Visi pasijuokėm ir palinkėję vieni kitiems sėkmės išsiskyrėm.

Ketvirtą maitinėlę (38 km) pasiekiau labai sunkiai. Nesitikėjau +32 laipsnius karščio, jokio vėjo ir jokio šanso kur nors pasislėpti. Vienintelė viltis buvo prisiminimas iš pernai metų, kai vienoje sodyboje (apie 36 km) buvau pavaišintas obuoliu ir šaltu šulinio vandeniu. Labai tikėjausi šiemet bent jau ne blogiau, tačiau koks nusivylimas buvo, kai sodybą radau tuščią ir jokio obuolio su vandeniu... Subyrėjusią moralę išgelbėjo maitinėlės merginos, kurios suorganizavo ežero vandens ant sprando, pripildė gertuves geriamu vandeniu ir pasiėmęs banano gabalą užkandžiui, buvau priverstinai išprašytas iš maitinėlės su fraze - "Jau laikas :)", kad taip visur būtų - greitai ir konkrečiai. Koja tuo momentu buvo jau kaip pagalys, neskaudėjo, bet jėgų joje nebuvo visai.

Paskutinė maitinėlė pasitiko tiesiai ant karščiu alsuojančio žvyrkelio ir linksmu argumentu - liko "TIK" 10 kilometrų. Tuo momentu žodis "TIK" buvo toks mažas, o 10 kilometrų toks didelis. Pasipildžiau vandens atsargas ir pajudėjau link finišo, nes stovėti atviroje saulėje nebuvo jėgų ir noro. Bėgti atviromis vietovėmis motyvacijos netrūko, nes kuo greičiau pasieki pavėsį, tuo mažiau kepini savo makaulę.
Po 5 valandų bėgimo su "pusantros" kojos, pradėjo keistai elgtis visi kiti raumenys, kurie dalyvavo kompensaciniam procese. Norėdamas leisti atsigauti nuo bėgimo judesių, įtraukiau ėjimo atkarpas - 0,5 dainos laiko einu (apie 2 minutės) ir 2,5 dainų (apie 10-12 minučių) bėgu. Gavosi labai smagus žaidimas, nes dainų ilgiai skirtingi ir nuspėti kas laukia toliau ir tam nusiteikti nebuvo galimybių, taip keisdamas ėjimą bėgimu ir atvirkščiai, net nepastebėjau kaip buvo įveikti paskutiniai kilometrai ir pasiektas finišas.

Antras ultra bėgimas, kuriame nebuvo mėšlungio, gal pagaliau išmokstu su tuo susidoroti?
Tikslas tilpti į 6 valandas nebuvo pasiektas, užtrukau kažkiek ilgiau (6:13:57), bet buvo smagi patirtis ir svarbiausia kojai turbūt blogiau nepasidarė. Dabar reikia pailsėti, žiūrėti kaip rutuliosis jos istorija ir paplanuoti sekančius palakstymus.

Praėjus 48 valandomis, koja stabilizavosi ir jokių skausmų nesijaučia. Toliau masažuojam ir ilsimės.
Statistika: http://www.movescount.com/moves/move73770802

Foto labai senos, bet čia rudenėjanti Asveja: