Šlapias, šaltas ir purvinas "Beskidzka 160 ultra trail 50 km" bėgimas [VIDEO]

Balandžio 9 diena nusprendžiau dalyvauti pirmose varžybose šiemet, bei išbandyti ar teisingam pasiruošimo kelį esu į Lavaredo 119 km distanciją šių metų birželio pabaigoje.

Labai tikėjausi, kad Balandžio 9 diena bus pavasariška ir žiema šiam Lenkijos regione jau bus praėjusi. Oro prognozės sekimas suteikė nemažai vilčių, nes savaitę prieš varžybas buvo saulėta ir temperatūra vis pakildavo iki +20, o kalnuose net iki +14 laipsnių šilumos. Bet likus 5 dienoms prieš varžybas netikėtai pradėjo matytis intensyvaus lietaus tikimybė būtent mano savaitgaliui. Pradžioje rodė lietų tik penktadienį, paskui išsiplėtė per visą savaitgalį. Prognozės lieka prognozėmis, o atvykus pasidarė visiškai aišku, kad pavasario čia nebus ir buk mielas ir prisitaikyk prie tai kas yra -  lietus, rūkas, purvynas ir šaltis, nes geriau nebus.

Iš vakaro atsiimu numerį ir „varžybinį paketą“,  susipakuoju visus reikiamus daiktus į kuprinę ir pažvelgęs pro langa nieko guodžiančio nepamatęs nueinu miegoti, nes  truputėlį jaučiausi apsunkęs po 900 km kelionė ir norėjosi atsigauti prieš rydieną.  

Šiuo metu Lenkijos kalnuose yra visiškas ne sezonas, visiškai viskas uždaryta, tačiau viešbučiai kai kurie tikrai kokybiški ir netgi labai pigūs. Pavyko per booking‘a užsisakyti viešbutį, kuris už standartinę kainą leido SPA naudotis, už kurį jau buvau pasiryžęs mokėti papildomai. Šis variantas buvo žiauriai geras, kai po visos dienos ankstyvo pavasario lietaus, galėjau pasišildyti pirtyje ir atsigauti „jacuzzi‘je“.

Pusryčiai standartiškai pas juos buvo nuo 8 val. ryto, tačiau labai mielai jie sutiko juos pagaminti visa valanda, kad tik būtų galima papusryčiauti prieš startą. Į „briefing‘ą“ nusprendžiau nevažiuoti, nes vis tiek anglų kalba išgirsti nieko nesitikėjau, o lenkiškai nieko doro ir naujo nesužinosiu. Starte visi slėpėsi kur galėjo nuo lietaus ir išlėto skaičiavo bėgančias likusias minutes iki starto. Vandens jau starto pievelėje buvo užtektinai, kad būtų aišku kas darosi ten kalnuose, kurie tuo metu visi skendėjo debesyje/rūke.

8:00 valanda. Startas. Visi „nenormalūs“, nes normalūs žmonės tokiu oru, net šuns į lauką nevaro, startuoja 50 km ir sparčiu žingsniu pajuda į šlapią ir iššūkių pilną dieną. Neprabėgu nei kelių kilometrų, o pas mane prasidėjo bėdos siurprizai – problemos su matymu. Akiniai tokioje drėgmėje pasidengė dar vienu rūko sluoksniu ir jau ne tik kelio nemačiau, bet ištiestos rankos pirštų. Po kelių bandymų nusivalyti, jie tiesiog atsidūrė kuprinėje. Kaip ir nieko baisaus neturėjo nutikti, ne pirmą kartą be akinių bėgu, tačiau ir taip prastai žymėta trasa pasidarė dar prasčiau sekama. 

Danga, jei ją galima būtų taip pavadinti, buvo tiesiog plaukiantis purvynas, vietomis vos ne iki kelių. Tokiomis sąlygomis judėjau negreitai, bet užtikrintai – nesinorėjo jau pačioje pradžioje išsivolioti lenkiškame/čekiškame purvyne ir ne visai buvau tikras dėl savo bėgimo batų tinkamumu tokioms sąlygoms. Po kurio laiko, visiškai šlapias pasiekiau 15 kilometre buvusią pirmąją maitinėlę ir kai norėjau išsiusti namiškiams kaip man sekasi, labai daug pastangų turėjau įdėti, kad iPhone telefono ekranas pradėtų reaguoti į slapias rankas ir iš dangaus krentantį lietų. Maitinėlės ir jos turinys tokiam orui buvo nepasiruošęs – užuovėjos, stogo ar kažko panašas nebuvo, vanduo buvo ledinis, maisto pasirinkimas standartinis (bananas, apelsinas, razinos, sausainukai ir juodas šokoladas), o taip norėjosi ko nors šilto, pvz. juodos arbatos. Suvalgiau vieną skiltelę apelsino, pasipildžiau vandens atsargas ir pasiėmęs viena gabaliuką šokolado išjudėjau toliau į sekančią maitinėlę, kuri laukė tik 34 kilometre.

Nuo 15 kilometro maitinėlės prasidėjo tai, dėl ko trail‘o entuziastai važiuoja į kalnus ir bėga tuos keistai ilgus bėgimus. Sukilimas – reikėjo perkopti kelias lenkiškas „kalvas“, kurių aukštis variavo apie 930 metrų ir ten turėjo laukti nenusakomi vaizdai, tačiau ten radau akliną rūko sieną, stiprų vėją ir šaltą lietų. Matomumas buvo apie 5 metrus į visas puses, kas neleido ne tik grožėtis vaizdais, bet ir orientavimąsi darė sudėtingą. Šaltis – reali temperatūra neviršijo 4-rių laipsnių, bet realiai jaučiama greičiausiai buvo daug žemesnė.  Šioje atkarpoje ilgą laiką bėgau su lenku, kuris pagal tai kaip orientavosi vietovėje, trasą pažinojo labai puikiai ir vietomis jam nė žymėjimo nereikėjo, jis pasižiūrėjęs į standartinius lenkiškus kalnų trasų žymėjimus ant stulpo rodė man kelią. Man kritus vienoje iš nuokalnių jau galvojau, kad mano vietinis trasos ekspertas pabėgs, tačiau trasa jam buvo daug daugiau negailestinga. Jis patikrino purvo gilumą ir akmenų minkštumą ne vieną kartą ir nusprendė pasikeisti savo tešlinus drabužius, ko pasėkoje mūsų keliai išsiskyrė.

Po to kai palikau lenkiuką persirengimo stadijoje, likau visiškai vienas trasoje ir teko pasikliauti tik Suunto navigaciją ir kai kur vos įžiūrimais trasos žymėjimo markeriais. Jau turėjau negerą nuojautą, kad blogai man čia baigsis su ta navigacija, bet pasirinkimo nelabai turėjau ir tikejausi, kad GPS‘as mane išlaikys ant trasos. Suunto labai puikiai atliko šią užduotį visur išskyrus stačios įkalnėse. GPS‘as sunkiai ir netiksliai nustato buvimo vietą ir todėl netiksliai atvaizduoja laikrodyje esančiame „žemėlapyje“. Esant tokiai situacijai orientuotis būna labai sunku, nes laikrodis tiesiog klaidina. Taip ir nutiko 32 kilometre, aš nepastebėjau kur dingo trasos žymėjimas ir tiesiog pasiklydau, tiksliai net nebuvo aišku kiek laiko GPS‘as rodė neteisingai. Šis paklydimas stipriai supurtė mano motyvaciją ir jau beveik buvau pasiruošęs mesti visus klaidžiojimusi ir skambinti „angliškai“ kalbančiam organizatorių atstovui, bei pasakyti ką aš galvoju apie tokį trasos žymėjimas ir paprašyti mane pasiimti arba pasakyti kur man judėti. Tačiau kai pagalvojau, kad užduos klausimas – „Kur esi? Ką matai ir t.t.“, supratau, kad tik aš pats gali parjudėti į finišą, niekas kitas už mane to nepadarys, nes atsakyti į tokio tipo klausimus galėjau tik taip – „Esu 32-34 km, aplinkui tik rūkas, greičiausiai esu plačioje slidinėjimo trasoje ir bandau lipti į kalną jau daugiau kaip 30 minučių“, toks paaiškinimas greičiausiai nieko gero nepasakys organizatoriams, nes paskui suradau net keletas tokių pačių plačių trasų, tik kitoje kalno pusėje. Lipimas į slidinėjimo trasos pradžia, bandymas ištrūkti nuo tos stačios pievos man kainavo papildomų 40-50 minučių klaidžiojimų ir kaip bebūtų keistas, tas kas paklaidino tas ir išvedė į trasą – tai tas pats Suunto, kai pasiekiau kalno viršūnę, jis sugebėjo susirinkti GPS informaciją ir parodyti kur link judėti.  

Radus žymėtą trasą, reikėjo apsispręsti į kurią pusią judėti – į kalną ar nuo jo. Pasirinkau į kalną, kas man kainavo 32 km praleistą maitinimo punktą, bet atsirado viltis pasiekti finišą.

Pasivijau bėgantį 100 km ir nusprendžiau laikytis, nes man ir vieno paklydimo užteko. Laikant pastovų greitį, po truputį sušilau ir jau galėjau adekvačiai išanalizuoti susiklosčiusią situaciją.

Įkaliau kelis geliukus, užgėriau vandens ir pasaulis nusispalvino kitomis spalvomis. Buvo vienas, blogas signalas – vanduo baiginėjosi ir buvo aišku, kad iki finišo teks bėgti be jo. Ir staiga po kokios geros valandos, kai jau persiritau vėl didžiąsias „kalvas“, netikėtai nuokalnėje pasitiko Lietuviškas sakinys – „Ko čia bėgioji mano miškais!!!“, o taip čia buvo geriausi išgirsti žodžiai per visą dieną. Gavau vandens, kelis gurkšnius Coca-Colos ir po trumpo paskatinimo, kad jau čia visai netoli, nurisnojau link finišo.

Aišku, tas „netoli“ buvo truputį pagražintas, bet finišas jau jautėsi visu kūnu ir tik viena mintis sukosi galvoje – kuo greičiau į finišą ir tiesiai į karštą dušą, nes blin oi blin kaip sušalęs buvau.

Ar vertėjo dalyvauti? Taip.

Ar dalyvaučiau dar kartą ankstyvo pavasario lenkiškame bėgime? Greičiausiai ne, rinkčiausi šiltesnius kalnus ir truputį draugiškesnę aplinką, bei profesionalesnius organizatorius.