Endurance life

Niekaip negalėjau papasakoti šitos istorijos. Atrodė, kad arba čia nėra ką pasakoti, arba kaip tik yra per daug - padrikų minčių, epizodų, smulkių detalių, kurios galvoje atrodo svarbios, bet sudėjus į vieną vietą ima ir išsibarsto. Todėl šį kartą bandau ne „aprašyti varžybas“, o tiesiog ramiai perbėgti tą parą nuo pradžios iki pabaigos, su visais mažais momentais, kurie liko giliau nei kilometrai ar laikai. Orobie Grand Trail vyksta Alpi Orobie regione - šiaurės Italijoje, netoli Bergamo. Tai nėra Dolomitų atvirukinė dramatika, kur kiekvienas kampas prašosi fotografuojamas. Orobie kalnai atrodo senesni, tylesni, labiau darbiniai nei romantiški. Per juos šimtmečius ėjo piemenys, buvo varomi galvijai, ėjo prekybos takai, o dabar tais pačiais keterų takais keliauja ultra bėgikai. Čia yra kelios distancijos, bet ilgiausia - apie 70 kilometrų su beveik 4000 metrų sukilimo - iš esmės yra kalnų “perėjimas”, o ne „bėgimas“. Ir kai renkiesi ją, renkiesi ne greitį, o ilgą dieną kalnuose. Į Berg...

 Monserato vienuolynas („Montserrat Monastery“) nėra tik vieta, į kurią atvažiuojama dėl kalnų ar panoramų, nes pačioje jo širdyje slypi tai, kas šimtmečius traukė piligrimus iš visos Europos - Juodoji Madona, dar vadinama „La Moreneta“, mažytė tamsaus medžio statulėlė, kurios kilmė siejama su XII amžiumi ir kuri laikoma Katalonijos globėja. Sakoma, kad ši Madonos figūra buvo rasta oloje kalnuose po paslaptingų šviesų pasirodymo, ir nuo to laiko ji tapo ne tik religiniu objektu, bet ir tylia vilties, prašymų ir padėkų saugykla, prie kurios žmonės prieina ne tiek iš tradicijos, kiek iš labai asmeninio poreikio kažką pasakyti ar kažko paprašyti. Stovėdamas eilėje, kuri lėtai juda link tos mažos, stiklu apsaugotos figūros, pradedi jausti, kad tai nėra tik dar vienas turistinis sustojimas - žmonės čia ne šiaip fotografuoja ar stebi, jie laukia, galvoja, kartais tyliai meldžiasi, kartais tiesiog stovi su savimi, ir tas momentas, kai trumpam gali paliesti Madonos laikomą rutulį, tampa ke...

Oslas, šviesa ir judėjimas Norvegija dažnai romantizuojama - fjordai, kalnai, tvarka, ramybė. Tačiau už to atviruko slypi šalis, kuri didelę metų dalį gyvena be saulės. Ilgi, tamsūs mėnesiai, trumpa dienos šviesa, žema temperatūra. Psichologinis fonas čia kitoks nei pietuose. Neatsitiktinai Skandinavijos šalys ilgus metus buvo tarp pirmaujančių Europoje pagal savižudybių statistiką. Nors situacija gerėja, tamsos įtaka žmonių savijautai yra reali ir jaučiama. Ir čia labai ryškiai pasimato norvegų santykis su judėjimu. Sportas Norvegijoje nėra mada. Jis nėra „hobby“. Jis yra kultūros dalis. Slidinėjimas, bėgimas, žygiai, dviračiai - tai ne priedas prie gyvenimo, tai jo struktūra. Vaikai nuo mažens mokomi būti lauke. Miestai planuojami taip, kad galėtum išbėgti tiesiai į mišką. Holmenkollen tramplinas nėra tik sporto objektas - tai simbolis. Kai trūksta šviesos, kūnas tampa šviesos šaltiniu. Endorfinai, ritmas, kvėpavimas, prakaitas - tai būdas suvaldyti tamsą. Gal todėl ir Oslo Ecotrail ...

 2016: Lavaredo Ultra Trail - kai sugrįžti į tuos pačius kalnus, bet jau visai ne dėl to paties Pasiruošimas Lavaredo 2016, jei žiūrėti visiškai sąžiningai, nebuvo toks, kokį galėtum pavadinti idealiu, ypač kai galvoje sukasi tikslas - 24 valandos. Trys savaitės po maždaug devyniasdešimt kilometrų, viena savaitė su 106 kilometrais, vienos 50 kilometrų varžybos su 2500 metrų sukilimo, du „Ne.Normalūs“ bėgimai po 38 kilometrus, trys ilgi bėgimai po 32-36 kilometrus - viskas atrodė kažkur tarp „geriau nei nieko“ ir „kažin, ar to pakaks“. Kilometrų buvo surinkta mažokai, bet kiek laiko buvo rasta, tiek ir surinkta, o ultra dažnai būna ne apie idealų planą, o apie tai, kiek realiai sugebi atsinešti iki starto. Savaitė prieš atvykimą žadėjo maždaug 10-14 laipsnių šilumos ir daug lietaus, todėl bent jau teoriškai atrodė, kad sąlygos bus vėsios ir pakenčiamos. Tačiau atvykus temperatūra pačioje Cortinoje pakilo iki 28-30 laipsnių, saulė taip kepino, kad tiesiogine prasme klijavo prie žemės...

 2013: Cortina Trail - kai pirmą kartą atvažiuoji į kalnus ir jie dar leidžia tiesiog žiūrėti Cortina Trail tuo metu man buvo seniai puoselėta ir pagaliau materializavusi mintis. Ne tokia, kuri ateina spontaniškai, o tokia, kuri ilgai gyvena kažkur galvoje, iš nuotraukų, pasakojimų ir bendro supratimo, kad Dolomitai yra ta vieta, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir patirti judant. Tuo metu dar viskas buvo pakankamai paprasta - bent jau galvoje. Trasa, pakoregavus dėl blogų oro sąlygų, buvo maždaug 47,5 kilometro ilgio, su ~2000 metrų sukilimo, apie penkiais šimtais metrų mažiau nei originaliai planuota, o laiko limitas buvo 12 valandų. Kitaip tariant, jei žiūrėti tik į skaičius, viskas atrodė pakankamai racionalu ir suvaldomai sudėtinga. Tačiau jau prieš startą buvo aišku, kad kalnai čia turi savo nuomonę ir ta nuomonė nepriklauso nuo jokių dalyvių norų. <...> Dėkoju, kad skaitote. Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack...

 Kai kalnai reikalauja visko… bet grąžina daugiau 2015 m. liepos mėnuo. Courmayeur. Karštis, akmenys, sniegas, grandinės ir viena ilga diena, kuri pasibaigė ne finišo linijoje, o mažoje asfalto įkalnėje su dukra. Kodėl GTC? Courmayeur - klasikinis Italijos Alpių miestelis, kur kalnai - ne vaizdas, o gyvenimo fonas. Jame kvepia pušimis, kava, ir subtilia italų ramybe. Žmonės čia eina su lazdomis ne dėl mados, o todėl, kad ką tik nulipo nuo viršukalnės. Langinės, balkonai su gėlėm, akmeninės sienos, siauri posūkiai, ir tas nepaaiškinamas kalnų šarmas, kurio nesumodeliuosi. Bėgau čia ne atsitiktinai. <...> Dėkoju, kad skaitote. Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje. 👉 Skaityti pilną straipsnį: https://mgreblikas.substack.com/p/gran-trail-courmayeur-2015-60k

Šiemet mano pagrindinis tikslas nebuvo Barselona. Ji buvo tik stotelė. Tikrasis tikslas laukė rudenį – CCC, prie Monblano. Ilgas, rimtas bėgimas, kuriame svarbu ne tik kojos, bet ir galva. Tokia, kuri neišsijungia tada, kai kūnas pradeda derėtis. Ėjau ta kryptimi – rinkdamas patirtį, ne kilometrus. Long Trail Barcelona tapo pirmuoju sezono ultrabėgimu. 69 kilometrai. Apie 2500 metrų sukilimo. Pakankamai ilga, kad kūnas neapsimestų. Pakankamai sudėtinga, kad galva pradėtų kalbėti. Važiavau be spaudimo. Be tikslo laikui. Be ambicijų lentelėse. Norėjau tik finišuoti ir stebėti: kaip maitinuosi, kaip tvarkausi su karščiu, kaip elgiuosi tada, kai viskas ima slysti iš rankų. Prieš startą Startas – 8:00 ryto, Beguès miestelyje. Parkas dar miegojo, bet jau buvo budrus. Įrangos patikra griežta. Kiekvienas gelis, kiekviena potenciali šiukšlė pažymėta numeriu. Jei paliksi – būsi išbrauktas. Man toks požiūris patiko. Gamta čia nebuvo fonas. Ji buvo priežastis. Aplink – mažai kalbų. Daug tylos. Dau...

Yra vietų, prie kurių grįžti nesugalvoji – tiesiog grįžti. Asvėja man buvo viena iš jų. Ilgiausias Lietuvos ežeras, bet man jis niekada nebuvo apie rekordus ar kilometrus. Labiau apie tylą. Apie tą būseną, kai vanduo rudenį tampa veidrodžiu, o tavo paties judesys atrodo per intensyvus. Apie mišką, kuris vieną kilometrą atviras ir šviesus, o kitą – tamsus, tankus, tarsi uždarantis tave į tamsą. Trail bėgimas Lietuvoje tada dar buvo labiau idėja nei scena. Keli žmonės, kelios galvos, GPS failai ir noras pasidaryti nuotykį be fanfarų. Kažkur tame fone man ir gimė mintis – apibėgti Asvėją. 2013: kai viskas dar buvo planas 2013-aisiais tai prasidėjo labai paprastai – nuo žemėlapio. Idėja buvo aiški: susipažinti su ežeru, pamatyti jo pakrantes, patirti nuotykį ir pabandyti tai, kas tuo metu dar nebuvo įprasta – self support bėgimą. Be maitinimo punktų, be trasos juostelių kas kelis šimtus metrų. Su savo vandeniu, savo maistu ir savo sprendimais. <...> Dėkoju, kad skaitote. Tai yra sutr...

Į Dolomitus atskridome paprastai. Vilnius – Bergamas. Oro uostas, bagažas, trumpas laukimas, ir netrukus jau sėdėjome Fiat 500. Maža mašina, dideli planai. Išlėkėme Forno di Zoldo kryptimi, palikdami oro uostą už nugaros ir vis labiau grimzdami į kalnus. Į slėnį atvykome jau sutemus. Miestelis tylus, šviesų nedaug. Navigacija rodė, kad esame beveik vietoje, bet jokio viešbučio nesimatė. Teko kilti aukštyn – kelis šimtus metrų serpantinu, vis siaurėjančiu keliu, kol galiausiai sustojome prie vartų. Atidarėme juos ir tamsoje pamatėme tik didelį pastatą ir didelį, aptvertą kiemą. Jokios iškabos. Jokios registratūros. Tik tyla ir jausmas, kad gal kažkur suklydome. Skambinome. Beldėmės. Laukėme. Duris atidarė vienuolė. Tik tada paaiškėjo, kad per booking.com nusipirkome nakvynę vienuolyne. Keli kambariai jame buvo pritaikyti keliautojams. Paprasta. Ramu. Labai itališka. Ryte mus pažadino varpo gaudesys, kviečiantis maldai. Ant sienos – kryžius. Už lango – kalnai. Ramybė buvo tokia gili, kad...

Iki šio bėgimo nebuvau bėgęs daugiau nei 55 kilometrus. Ir sunkiausia dalis buvo ne pats atstumas. Sunkiausia buvo nežinoti, kada kūnas pradės kalbėti rimtai. Pirmi kilometrai visada apgaulingi. Viskas juda per sklandžiai, per ramiai. Bėgi protingai, laikydamasis plano, beveik nuobodžiai. Lygumos, laukai, niekas neverčia skubėti ar abejoti. 22 kilometrai, vos 180 metrų sukilimo - ir galvoje atsiranda pavojinga mintis: „Gal šįkart bus paprasčiau.“ Vėjas dingsta. Saulė kyla. Oras ima spausti. Iš pradžių vos juntamai - tiesiog per šilta. Dar nieko rimto. Dar galima pakentėti. Dar nereikia nieko keisti. Ties 28 kilometru skrandis tampa per pilnas. Vanduo ima kliuksėti. Prakaitas dingsta. Galva kaista iš vidaus. Miškai nepadeda - lapų dar mažai, vėjo nėra. Kiekvienas kalniukas reikalauja vis daugiau. Dar truputį. Dar viena atkarpa. <...> Dėkoju, kad skaitote. Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje. 👉 Skaityti pilną str...

  Šios vasaros pradžioje nusprendžiau išbandyti MilQuest 10 savaičių programą ir drąsiai galiu teigti, kad tai buvo geriausia investicija. Tai unikali fizinio pasirengimo programa, kurią sėkmingai baigus, gaunamas antsiuvas – ženklas, patvirtinantis dalyvio nuoseklumą ir pasiekimus. Programoje yra trys lygiai – mėlyna, žalia ir raudona. Nežinodamas, ko tikėtis, pasirinkau vidutinį – žalią lygį – ir tikrai nesuklydau. View this post on Instagram A post shared by BWS-MG (@balticwildswim) Visos 10 savaičių reikalavo intensyvaus darbo su kuprine, kurios svoris nuolat buvo 15 kg. Šis elementas padėjo sustiprinti mano ištvermę bei kūno jėgą, o pratimų įvairovė privertė peržengti savo ribas. Tai buvo ne tik treniruotė, bet ir sukarinto pasirengimo sistema. Įdomiausi pratimai: 1. Bėgimas (intervalinis ir ilgos distancijos) : Intervalinis bėgimas (sprintai 100-200 metrų su poilsio tarpais) buvo viena didžiausių iššūkių, bet puikiai lavino širdies ir kraujagys...

 Panika didėja, COVID-19 atvejų aplinkui nesuskaičiuosi, o stovykla vis artėja. Blin kaip nesinori pasigauti ir paskui negalėti išskristi. Atrodo likus 14 dienų iki kelionės, galėtum užsidaryti ir viskas būtų gerai, tačiau taip nėra – vaikai eina į mokykla, kontaktų vienaip ar kitaip būna, todėl slėptis po smėliu kaip stručiui manau nepavyks.  Jei sutrumpintų izoliacijos laiką iki 7 dienų, tuomet būtų paskutinė savaitė kritinė, tačiau gerai pagalvojus, nėra jokio skirtumo, nes gyventi tai vis tiek norisi ir reikia. Šiandien vėl treniruotė buvo su tuščiu skrandžiu, negėriau per treniruotę nei vandens ir viskas buvo gerai. Pradžioje atrodė, kad mirsiu nelygioje kovoje, tačiau susikaupiau, padirbėjau ir viskas kaip per sviestą, beveik be jokių energijos duobių ir pagal laiką. Distance: 2600 m Total time: 75 minutes Warmup: Easy 8x50 free @ 1:10 Moderate 8x25 IM @ 0:40 Endurance 1x200 kick @ 6:40 (+fins) Pre-set: Endurance 4x100 FrIM @ 2:25 (fly replace with free) Thresho...

  Šiandien ta diena, kai po trijų mėnesių baseinas buvo atidarytas ir leido prasiplaukti. Šiandien važiavau į baseiną jausdamas šiokią tokią įtampėlę, tiesiog nežinojau kokios bus sąlygos, kaip jausis organizmas vandenyje po tokios pertraukos. Labai bijojau, kad visas pasiektas progresas, bus kažkur dingęs ir vėl reikės viską pradėti iš naujo. Gerai norėčiau trumpai papasakoti apie karantino metu veikiantį baseiną. Maksimalus baseine galinčių būti žmonių kiekis yra 30. Tačiau vietoje 8 takelių, liko tik trys. Trys dvigubi takeliai – kiekvienam takelyje po 10 plaukikų. Nu ir tie kas yra turėję treniruotes baseine, gali puikiai suprati koks chaosėlis gali tvyroti tokiame takelyje. Apie „socialine distancija“ čia jau nekalbu, nes tikrai lengviau išlaikyti socialine distancija viename takelyje 5 plaukikams, nei 10 plaukikų dideliam plačiam, bet vis tiek viename takelyje. Pukšteliu į vandenį ir bandau žiūrėti, ar liko kas nors po tokios pertraukos. Pirmi keli ratukai, visikas „...

Nugaros reikalai man ramybės neduoda, jau turbūt kokius 2-3 metus. Bėgti nustojau, nes nugara neleido jaustis komfortiškai. Tikėjausi ją susitvarkyti ir vėl pradėti jaustis gerai, tačiau laikas nuo laiko ji man „šaudavo“ taip stipriai, kad aš niekaip nesuprasdavau kodėl man taip sekasi su ja. Pradžioje skausmai kartodavosi tik tuo periodu, kai šilumą keisdavo šaltis ir visą laiką nurašydavau liaudiškai diagnozei – tai gi perpūtė, pratraukė ir t.t. net nusipirkau vilnos apatinius marškinėlius, kurie turėjo užtikrinti tam tikrą saugumą nuo perpūtimo, pratraukimo. Labai nemažai skyriau dėmesio nugaros stiprinimui, balansiniams pratimams ir atrodė viskas jau lipa iš nesėkmių duobės ir vėl galėsiu pilnu tempu judėti, tačiau po kiekvieno pagerėjimo ateidavo žiaurus nusivylimas. Turbūt kiekvienas turėjęs nugaros problemų, galėtų  papasakoti – kaip iš didvyrio, patampi visišku bejėgiu. Nieko negali padaryti – nei batu apsiauti, nei užpakalio normaliai nusivalyti... Tampi ligoniu ir st...

Pirmos atvirų vandenų varžybos, kaip ir kiekvienas pirmas kartas buvo kažkas tokio. Bet pradžioje pabandysiu viską papasakoti kuo nuosekliau, nors turiu pripažinti - niekada nebuvau nuoseklus ir tai sunkiai man sekasi, tad skaitykite atidžiai. Ežeruose šiemet pradėjau plaukti vėlai, nes vanduo nebuvo pats šilčiausiais ir aš nemėgstu šalčio jau nuo tų laikų, kai dar plaukiodavau burlente Elektrėnų mariose. Atrodytų plaukimui tinkamą hidro kostiumą turiu nuo pernai, tačiau išdrįsti plaukti 15 laipsnių tesiekiančiam vandenyje, tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas žemėje. Aišku super "ruoniai" pasakytų, kad tokiam vandenyje jau net "hidreko" nereikia, bet aš pabūsiu šį kartą bambeklis ir  pasiliksiu prie savo nuomonės, kad 15 laipsnių yra šalta. Lietuvoje vykstančiuose atviro vandens renginiuose nėra leidžiama naudotis hidro kostiumais, todėl laukdamas Šveicarijos plaukimo truputį nerimavau. Todėl kai nerimas jau pradėjo nervinti aš likus vienai savaitei iki var...

Viskas labai paprasta. Nuo žiemos pradžios laižaisi traumas ir gydaisi keistas ligas, o kai ateina pavasaris, reikia imtis veiksmo. Susirenki trailo reikmenis, pačiumpi gerą nuotaiką ir išsiruoši į Laukinio trailo organizuojamą naktinį bėgimą - Lekėčių naktinės kalvos. Jokių kitų svarstymų, pasirenki ilgiausią (25 km) trasikę ir lauki, lauki, kada gi ateis tas prieš velykinis penktadienio vakaras. O penktadienis prasideda ir tęsiasi visiškai "Ne.Normalūs" stiliumi: Nenormaliai gauni lietaus dar Vilniuje... Nenormaliai skubi, bet vis tiek vėluoji... Kai supranti, kad į startą nespėji, tuomet aplanko nenormaliai gera nuotaika... Nenormaliai netikėtai oras pasitaiso ir nepaleidžia visa vakarą, net mėnulio pilnatį mačiau, gal kokias 3 minutes... Nenormaliai linksmai prabėgi ir supranti, kad ne rezultatas svarbiausias, o žmonės kurie yra čia ir dabar. Pasilinksminkite ir jūs, nes mes jau ruošiamės sekančiam etapui :)

 Šis sezonas tikrai nebuvo pats geriausias ir po visiškai nevykusio Vilniaus maratono, jokiose varžybose neketinau dalyvauti iki pačių naujųjų metų. Kas ir kaip įvyko Vilniaus maratone, gal būti dar prisiversiu parašyti, tačiau dabar ne apie tai. Taigi pabuvęs kurį laiką be varžybinės veiklos, nusprendžiau vieną gražią dieną pasidairyti ką galima nuveikti Lietuvoje ir aišku į mano akiratį pakliuvo Laukinis trailas. Pasinagrinėjau artimiausių varžybų trasą ir jau pradėjau kurti planus kaip ten nusigauti ir subėgti. Persimečiau su Viktorija keliais žodžiais apie laukiančias varžybas ir aš jau buvau dalyvių sąraše. Kaip tik tomis dienomis Lietuvoje slinko tikroji šių metų bobų vasara ir įkvėptas puikių saulės spindulių, nusprendžiau į šį nuotykį prikalbinti Irmantą. Aišku sunku pasakyti, kad reikėjo įkalbinti, tiesiog užsiminiau ir Irmantas jau dalyvių sąraše. Toliau viskas klostėsi puikiai, derinom kelionės laiką, kada reikės ir iš kur ką paimti, su kurio auto važiuojam ir t.t. ...

Šią vasarą buvau Portugalijoje, ten bandžiau iš naujo atrasti atradimo, tyrinėjimo potraukį, kurį per paskutinius metus buvau ištaškęs ultra varžybų pagalba. Jau buvau daugiau nei metus nedokumentavęs, tačiau Portugalija man truputį atvėrė akis, sužadino norą pamatytais vaizdais ir atrastais atradimais dalintis. Labai bijausi vėl norą prarasti, todėl ateitį planuoju labai atsargiai ir žadu periodiškai dokumentuoti savo nuotykius ir jais pasidalinti. Kadangi nuotykiai neapsiriboja vien tik bėgimu, todėl bus įvairesnių netik iš bėgimo srities.  O čia visiška improvizacija Aljezur regione, kur Atlanto vandenyno pakrantės gamta nuostabaus grožio: