Para Alpi Orobie - 2017 (70k)

Niekaip negalėjau papasakoti šitos istorijos. Atrodė, kad arba čia nėra ką pasakoti, arba kaip tik yra per daug - padrikų minčių, epizodų, smulkių detalių, kurios galvoje atrodo svarbios, bet sudėjus į vieną vietą ima ir išsibarsto. Todėl šį kartą bandau ne „aprašyti varžybas“, o tiesiog ramiai perbėgti tą parą nuo pradžios iki pabaigos, su visais mažais momentais, kurie liko giliau nei kilometrai ar laikai.

Orobie Grand Trail vyksta Alpi Orobie regione - šiaurės Italijoje, netoli Bergamo. Tai nėra Dolomitų atvirukinė dramatika, kur kiekvienas kampas prašosi fotografuojamas. Orobie kalnai atrodo senesni, tylesni, labiau darbiniai nei romantiški. Per juos šimtmečius ėjo piemenys, buvo varomi galvijai, ėjo prekybos takai, o dabar tais pačiais keterų takais keliauja ultra bėgikai. Čia yra kelios distancijos, bet ilgiausia - apie 70 kilometrų su beveik 4000 metrų sukilimo - iš esmės yra kalnų “perėjimas”, o ne „bėgimas“. Ir kai renkiesi ją, renkiesi ne greitį, o ilgą dieną kalnuose.

Į Bergamą atvykome porą dienų prieš startą. Miestas gyvena dviem aukštais - apačioje moderni Città Bassa, o viršuje - Città Alta, senamiestis, apjuostas XVI amžiaus Venecijos sienomis, šiandien saugomomis UNESCO. Vakare vaikštai akmeninėmis gatvelėmis, matai XII-XIII amžiaus bažnyčias, sėdi mažoje aikštėje ir supranti, kad šis miestas stovėjo čia ilgai prieš tavo bėgimą ir stovės dar ilgai po jo. Tame yra kažkoks sveikas mastelio priminimas. 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/para-alpi-orobie-2017-70k

Dėl vieno klausimo - 2018 (150k)

 Monserato vienuolynas („Montserrat Monastery“) nėra tik vieta, į kurią atvažiuojama dėl kalnų ar panoramų, nes pačioje jo širdyje slypi tai, kas šimtmečius traukė piligrimus iš visos Europos - Juodoji Madona, dar vadinama „La Moreneta“, mažytė tamsaus medžio statulėlė, kurios kilmė siejama su XII amžiumi ir kuri laikoma Katalonijos globėja. Sakoma, kad ši Madonos figūra buvo rasta oloje kalnuose po paslaptingų šviesų pasirodymo, ir nuo to laiko ji tapo ne tik religiniu objektu, bet ir tylia vilties, prašymų ir padėkų saugykla, prie kurios žmonės prieina ne tiek iš tradicijos, kiek iš labai asmeninio poreikio kažką pasakyti ar kažko paprašyti. Stovėdamas eilėje, kuri lėtai juda link tos mažos, stiklu apsaugotos figūros, pradedi jausti, kad tai nėra tik dar vienas turistinis sustojimas - žmonės čia ne šiaip fotografuoja ar stebi, jie laukia, galvoja, kartais tyliai meldžiasi, kartais tiesiog stovi su savimi, ir tas momentas, kai trumpam gali paliesti Madonos laikomą rutulį, tampa keistai intymus net ir tada, jei nesi religingas. Ir būtent todėl Monseratas veikia kitaip nei dauguma vietų - čia kalnai sukuria mastelį, istorija suteikia svorį, o „La Moreneta“ įneša tą tylų, sunkiai paaiškinamą jausmą, dėl kurio žmonės grįžta ne todėl, kad gražu, o todėl, kad kažkas viduje ten pasilieka.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/del-vieno-klausimo-2018-150k

Oslo Ecotrail - 2017 (80k)

Oslas, šviesa ir judėjimas

Norvegija dažnai romantizuojama - fjordai, kalnai, tvarka, ramybė. Tačiau už to atviruko slypi šalis, kuri didelę metų dalį gyvena be saulės.

Ilgi, tamsūs mėnesiai, trumpa dienos šviesa, žema temperatūra. Psichologinis fonas čia kitoks nei pietuose. Neatsitiktinai Skandinavijos šalys ilgus metus buvo tarp pirmaujančių Europoje pagal savižudybių statistiką. Nors situacija gerėja, tamsos įtaka žmonių savijautai yra reali ir jaučiama.

Ir čia labai ryškiai pasimato norvegų santykis su judėjimu.

Sportas Norvegijoje nėra mada. Jis nėra „hobby“. Jis yra kultūros dalis. Slidinėjimas, bėgimas, žygiai, dviračiai - tai ne priedas prie gyvenimo, tai jo struktūra. Vaikai nuo mažens mokomi būti lauke. Miestai planuojami taip, kad galėtum išbėgti tiesiai į mišką. Holmenkollen tramplinas nėra tik sporto objektas - tai simbolis.

Kai trūksta šviesos, kūnas tampa šviesos šaltiniu. Endorfinai, ritmas, kvėpavimas, prakaitas - tai būdas suvaldyti tamsą.

Gal todėl ir Oslo Ecotrail dalyvių starto tempas buvo toks, lyg 80 km būtų kasdienė rutina. Judėjimas čia - ne ekstremalus pasirinkimas, o norma.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/oslo-ecotrail-2018-80k

Dolomitai #2: pirmas kartas, kai kalnai leidžia grožėtis, ir antras, kai jie pradeda rimtus reikalus - 2016 (120K)

 2016: Lavaredo Ultra Trail - kai sugrįžti į tuos pačius kalnus, bet jau visai ne dėl to paties

Pasiruošimas Lavaredo 2016, jei žiūrėti visiškai sąžiningai, nebuvo toks, kokį galėtum pavadinti idealiu, ypač kai galvoje sukasi tikslas - 24 valandos. Trys savaitės po maždaug devyniasdešimt kilometrų, viena savaitė su 106 kilometrais, vienos 50 kilometrų varžybos su 2500 metrų sukilimo, du „Ne.Normalūs“ bėgimai po 38 kilometrus, trys ilgi bėgimai po 32-36 kilometrus - viskas atrodė kažkur tarp „geriau nei nieko“ ir „kažin, ar to pakaks“. Kilometrų buvo surinkta mažokai, bet kiek laiko buvo rasta, tiek ir surinkta, o ultra dažnai būna ne apie idealų planą, o apie tai, kiek realiai sugebi atsinešti iki starto.

Savaitė prieš atvykimą žadėjo maždaug 10-14 laipsnių šilumos ir daug lietaus, todėl bent jau teoriškai atrodė, kad sąlygos bus vėsios ir pakenčiamos. Tačiau atvykus temperatūra pačioje Cortinoje pakilo iki 28-30 laipsnių, saulė taip kepino, kad tiesiogine prasme klijavo prie žemės, o net 2500 metrų aukštyje vėsumos buvo minimaliai ir reikėjo slėptis nuo saulės. Toks karštis kėlė tikrą galvos skausmą dar net neįžengus į trasą, nes visos prognozės iki tol žadėjo visai kitokį scenarijų.

Iki starto likus dviem valandoms, Cortiną užklupo nerealaus stiprumo liūtis su žaibais ir stipriu vėju. Kalnuose toks siautulys nebeatrodo linksmai, nes visa aplinka labai greitai primena, kad visa tavo technika, planai, mitybos strategijos ir net geros treniruotės labai greitai tampa antraeilės, jei oras nusprendžia įvesti savo tvarką. Visa laimė, likus maždaug trisdešimčiai minučių iki starto, lietus liovėsi ir stovint starto koridoriuje jau darėsi karšta, todėl buvo aišku, kad lietaus striukė keliauja į kuprinę. Drėgmė tuo metu buvo didelė, temperatūra apie dvidešimt laipsnių, bet realus jausmas buvo toks, lyg būtų dar daugiau.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomitai-2-pirmas-kartas-kai-kalnai

Dolomitai #1: pirmas kartas, kai kalnai leidžia grožėtis, ir antras, kai jie pradeda rimtus reikalus-2013 (47K)

 2013: Cortina Trail - kai pirmą kartą atvažiuoji į kalnus ir jie dar leidžia tiesiog žiūrėti

Cortina Trail tuo metu man buvo seniai puoselėta ir pagaliau materializavusi mintis. Ne tokia, kuri ateina spontaniškai, o tokia, kuri ilgai gyvena kažkur galvoje, iš nuotraukų, pasakojimų ir bendro supratimo, kad Dolomitai yra ta vieta, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir patirti judant. Tuo metu dar viskas buvo pakankamai paprasta - bent jau galvoje. Trasa, pakoregavus dėl blogų oro sąlygų, buvo maždaug 47,5 kilometro ilgio, su ~2000 metrų sukilimo, apie penkiais šimtais metrų mažiau nei originaliai planuota, o laiko limitas buvo 12 valandų. Kitaip tariant, jei žiūrėti tik į skaičius, viskas atrodė pakankamai racionalu ir suvaldomai sudėtinga. Tačiau jau prieš startą buvo aišku, kad kalnai čia turi savo nuomonę ir ta nuomonė nepriklauso nuo jokių dalyvių norų.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomitai-1-pirmas-kartas-kai-kalnai

Gran Trail Courmayeur - 2015 (60k)

 Kai kalnai reikalauja visko… bet grąžina daugiau

2015 m. liepos mėnuo. Courmayeur. Karštis, akmenys, sniegas, grandinės ir viena ilga diena, kuri pasibaigė ne finišo linijoje, o mažoje asfalto įkalnėje su dukra.

Kodėl GTC?

Courmayeur - klasikinis Italijos Alpių miestelis, kur kalnai - ne vaizdas, o gyvenimo fonas.

Jame kvepia pušimis, kava, ir subtilia italų ramybe. Žmonės čia eina su lazdomis ne dėl mados, o todėl, kad ką tik nulipo nuo viršukalnės. Langinės, balkonai su gėlėm, akmeninės sienos, siauri posūkiai, ir tas nepaaiškinamas kalnų šarmas, kurio nesumodeliuosi.

Bėgau čia ne atsitiktinai.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/gran-trail-courmayeur-2015-60k

Long Trail Barcelona - 2015 (70K)

Šiemet mano pagrindinis tikslas nebuvo Barselona.

Ji buvo tik stotelė.

Tikrasis tikslas laukė rudenį – CCC, prie Monblano. Ilgas, rimtas bėgimas, kuriame svarbu ne tik kojos, bet ir galva. Tokia, kuri neišsijungia tada, kai kūnas pradeda derėtis. Ėjau ta kryptimi – rinkdamas patirtį, ne kilometrus.

Long Trail Barcelona tapo pirmuoju sezono ultrabėgimu.

69 kilometrai. Apie 2500 metrų sukilimo.

Pakankamai ilga, kad kūnas neapsimestų.

Pakankamai sudėtinga, kad galva pradėtų kalbėti.

Važiavau be spaudimo.

Be tikslo laikui.

Be ambicijų lentelėse.

Norėjau tik finišuoti ir stebėti: kaip maitinuosi, kaip tvarkausi su karščiu, kaip elgiuosi tada, kai viskas ima slysti iš rankų.

Prieš startą

Startas – 8:00 ryto, Beguès miestelyje. Parkas dar miegojo, bet jau buvo budrus. Įrangos patikra griežta. Kiekvienas gelis, kiekviena potenciali šiukšlė pažymėta numeriu. Jei paliksi – būsi išbrauktas.

Man toks požiūris patiko.

Gamta čia nebuvo fonas.

Ji buvo priežastis.

Aplink – mažai kalbų. Daug tylos. Daug žvilgsnių į save.

 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-kilometru

Tai, kas lieka tarp krantų - Asvėja

Yra vietų, prie kurių grįžti nesugalvoji – tiesiog grįžti.

Asvėja man buvo viena iš jų.

Ilgiausias Lietuvos ežeras, bet man jis niekada nebuvo apie rekordus ar kilometrus. Labiau apie tylą. Apie tą būseną, kai vanduo rudenį tampa veidrodžiu, o tavo paties judesys atrodo per intensyvus. Apie mišką, kuris vieną kilometrą atviras ir šviesus, o kitą – tamsus, tankus, tarsi uždarantis tave į tamsą.

Trail bėgimas Lietuvoje tada dar buvo labiau idėja nei scena. Keli žmonės, kelios galvos, GPS failai ir noras pasidaryti nuotykį be fanfarų. Kažkur tame fone man ir gimė mintis – apibėgti Asvėją.

2013: kai viskas dar buvo planas

2013-aisiais tai prasidėjo labai paprastai – nuo žemėlapio.

Idėja buvo aiški: susipažinti su ežeru, pamatyti jo pakrantes, patirti nuotykį ir pabandyti tai, kas tuo metu dar nebuvo įprasta – self support bėgimą. Be maitinimo punktų, be trasos juostelių kas kelis šimtus metrų. Su savo vandeniu, savo maistu ir savo sprendimais.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-krantu-asveja

Dolomiti Extreme Trail - 2014 (53k)

Į Dolomitus atskridome paprastai.

Vilnius – Bergamas. Oro uostas, bagažas, trumpas laukimas, ir netrukus jau sėdėjome Fiat 500. Maža mašina, dideli planai. Išlėkėme Forno di Zoldo kryptimi, palikdami oro uostą už nugaros ir vis labiau grimzdami į kalnus.

Į slėnį atvykome jau sutemus. Miestelis tylus, šviesų nedaug. Navigacija rodė, kad esame beveik vietoje, bet jokio viešbučio nesimatė. Teko kilti aukštyn – kelis šimtus metrų serpantinu, vis siaurėjančiu keliu, kol galiausiai sustojome prie vartų.

Atidarėme juos ir tamsoje pamatėme tik didelį pastatą ir didelį, aptvertą kiemą. Jokios iškabos. Jokios registratūros. Tik tyla ir jausmas, kad gal kažkur suklydome.

Skambinome. Beldėmės. Laukėme.

Duris atidarė vienuolė.

Tik tada paaiškėjo, kad per booking.com nusipirkome nakvynę vienuolyne. Keli kambariai jame buvo pritaikyti keliautojams. Paprasta. Ramu. Labai itališka.

Ryte mus pažadino varpo gaudesys, kviečiantis maldai. Ant sienos – kryžius. Už lango – kalnai. Ramybė buvo tokia gili, kad atrodė šiek tiek per daug prieš tai, kas laukė rytoj. 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomiti-extreme-trail-2014-53k

Eco Trail de Paris - 2014 (80k)

Iki šio bėgimo nebuvau bėgęs daugiau nei 55 kilometrus.

Ir sunkiausia dalis buvo ne pats atstumas.

Sunkiausia buvo nežinoti, kada kūnas pradės kalbėti rimtai.

Pirmi kilometrai visada apgaulingi. Viskas juda per sklandžiai, per ramiai. Bėgi protingai, laikydamasis plano, beveik nuobodžiai. Lygumos, laukai, niekas neverčia skubėti ar abejoti. 22 kilometrai, vos 180 metrų sukilimo - ir galvoje atsiranda pavojinga mintis: „Gal šįkart bus paprasčiau.“

Vėjas dingsta. Saulė kyla. Oras ima spausti. Iš pradžių vos juntamai - tiesiog per šilta. Dar nieko rimto. Dar galima pakentėti. Dar nereikia nieko keisti.

Ties 28 kilometru skrandis tampa per pilnas. Vanduo ima kliuksėti. Prakaitas dingsta. Galva kaista iš vidaus. Miškai nepadeda - lapų dar mažai, vėjo nėra. Kiekvienas kalniukas reikalauja vis daugiau. Dar truputį. Dar viena atkarpa.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/eco-trail-de-paris-2014-80k

Šveicarijos Joninių plaukimas 2018

Pirmos atvirų vandenų varžybos, kaip ir kiekvienas pirmas kartas buvo kažkas tokio. Bet pradžioje pabandysiu viską papasakoti kuo nuosekliau, nors turiu pripažinti - niekada nebuvau nuoseklus ir tai sunkiai man sekasi, tad skaitykite atidžiai.

Ežeruose šiemet pradėjau plaukti vėlai, nes vanduo nebuvo pats šilčiausiais ir aš nemėgstu šalčio jau nuo tų laikų, kai dar plaukiodavau burlente Elektrėnų mariose. Atrodytų plaukimui tinkamą hidro kostiumą turiu nuo pernai, tačiau išdrįsti plaukti 15 laipsnių tesiekiančiam vandenyje, tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas žemėje. Aišku super "ruoniai" pasakytų, kad tokiam vandenyje jau net "hidreko" nereikia, bet aš pabūsiu šį kartą bambeklis ir  pasiliksiu prie savo nuomonės, kad 15 laipsnių yra šalta.

Lietuvoje vykstančiuose atviro vandens renginiuose nėra leidžiama naudotis hidro kostiumais, todėl laukdamas Šveicarijos plaukimo truputį nerimavau. Todėl kai nerimas jau pradėjo nervinti aš likus vienai savaitei iki varžybų užklausiau organizatorių - ar leis... ir gavęs atsakymą truputį nusiraminau: "..jei temperatūra neperkops 17 laipsnių, bus leista plaukti su kostiumais". Atrodytų kas čia tokio - leis ar neleis, tačiau kostiumas padidina plūdrumą ir suteikia šiokį tokį saugumo jausmą, o šio jausmo kaip tik ir trūko.

Ryte susikroviau visus savo plaukimo rakandus į automobilį ir išvykau prie Šveicarijos tvenkinio. Rasti Šveicariją Lietuvoje jau yra kažkas, bet norint susirasti Šveicarijoje tvenkinį ir susiorientuoti kur čia tos plaukimo varžybos, jau yra visai kitas lygis. Gerai, kad jau rinkosi dalyviai, todėl iš sustatytų automobilių galima buvo spręsti, kur turėtų vykti varžybos.  Tiesa pasakius, man pasirodė, kad plaukimo organizatoriai daro renginį artimam plaukikų būriui ir žalias naujokas (aš) jų varžybose tikrai retas reiškinys. Palikim ramybei organizatorius, laikas pasižiūrėti į vandenį.

Taigi apžiūrėjęs tvenkinio prieigas - iš karto pastebėjau labai pavojingą krantinę, kuri buvo ištisas betonas ir aišku be proto slidus betonas. Hmm, kaip čia reikės pakliūti į vandenį ir kaip iš jo išsiropšti - štai kur klausimas? Pasimaliau palei krantą ir nugirdau "patyrusių" plaukikų pokalbį apie šią problemą, tai ką girdėjau pasitikėjimo nepridėjo, tik dar daugiau nerimo. O situacija paprasta - šoki kuo ankščiau į vandenį ir viskas, nes jei dėsi koją ten kur slidu, greičiausiai baigsis liūdnai - čia jau ne vienas yra susipjaustęs kojas ir išsidrėbęs kaip lenta...
- Supratau, pagalvojau sau tyliai ir nuskubėjau susimokėti startinio mokesčio.

Plaukimo varžybose registracija yra  savotiška procedūra - mokestis, parašas, gauni numerį, tuomet eini pas numerių rašytoją, jis užrašo numerį ant rankos su vandeniui atspariu markeriu ir tik tuomet jau buni laisvas kaip paukštis. Po registracijos mane vis kankino klausimas - plaukiam su hidrekais ar be jų? Pagrindinis teisėjas patvirtino, kad šiandien vanduo vėsokas ir galima plaukti su hidro kostiumais.
Vienas klausimas išspręstas, tačiau yra dar vienas - kur dėti automobilio raktus, nes į vandenį nepasiimsi? Pabandžiau pasiklausinėti plaukimo vilkų, kur gi man dėti savo daiktus? Atsakymas paprastas - palik ant kranto, čia niekada niekam, niekas nedingo... Blin netikėtai pagalvojau - negi būsiu pirmas :) Nu bet visi palieka ir aš turėsiu palikti, nes plūduro su daiktais temptis negalima.

Apsirengiau savo papildomą odą ir bandau ieškoti starto vietos, kurioje turėtų būti "brifing'as".
Brifing'e paaiškina kaip įlipti į vandenį, iš kurios pusės apiplaukti plūdrus, ką pasakyti teisėjui kitoje tvenkinio pusėje, kur finišuoti. Po trumpo įvado į Lietuvos atviro vandens plaukimo niuansus pagrindinis teisėjas pradėjo skaičiuoti likusį laiką iki starto.

Užsidėjau akinukus, kepuraitę ir pasiruošiau nerti į juodus Šveicarijos tvenkinio vandenis.

Ilgai laukti neteko, starto signalas buvo duotas ir plaukimo vilkai/ruoniai jau nėrė, tėškėsi ar kitaip bandė kuo greičiau pakliūti į vandenį. Aukščiau pateiktoje foto, galite įžiūrėti "narsuolį" stovintį su geltona kepuraite iš kairės pusės trečias. Taip tai aš, vis dar ant kranto ir vis dar nenorintis tėkštis į betoną. Ten bestovėdamas ir žiūrėdamas kaupiau patirtį ir kai jau pakankamai "prikaupiau" vizualinės medžiagos, nusprendžiau pradėti ridentis į vandenį, nes kažkaip stovėti į vandenį nepakliūsi.
Pirmos akimirkos šaltam, juodam Šveicarijos vandenyje buvo tikras "atradimas" arba "prisvilęs blynas". Plojausi jaučiu įspūdingai, nes išnirau su pilnais akinukais vandens, tačiau su sveikomis kojomis ir galva. Susitvarkius akinukus ir pradėjus plaukti, pradžioje nieko nesupratau. Kur plaukti nemačiau, šalia jau nieko nebuvo ir matėsi tik juodas vanduo ir miškas krante. Taip plaukiau jaučiu kelias minutes, nes nežiūrėjau kur plūduras ir kiti plaukikai, o tik bandžiau prisijaukinti ir pajusti vandenį, nusiraminti, atgauti kvėpavimą ir ritmą.
Kai galvoje jau dėliojosi nuoseklios mintys, pradėjau normaliau orientuotis ir jaustis vandenyje. Ilgai laukti nereikėjo, jau po keliu šimtų metrų pradėjau lenkti plaukusius kareivius ir lėtesnius dalyvius. Tuo metu stipriai nustebau, nes atrodė kad aš vienas grybauju ir sunkiai plaukiu tiesia linija. Kiek galėdamas pradėjau vengti plaukimo tarp dalyvių, nes stipriai neužtikrintai jaučiausi, kai atsidurdavau toje "mėsmalėje". Taip nieko nematydamas, tik kranto liniją ir periodiškai plūdurus atplaukiau iki tarpinio finišo - t.y. kito tvenkinio kranto. Čia pasakau savo numerį ir kol bandžiau susigaudyti kur man toliau, spėjau sunervinti vieną iš super "veteranų" plaukikų, nes pasimaišau jo kelyje. Taip gavęs kelis papildomus gurkšnius ir kandžius žodžiu, apsisukau ir nuplaukiu paskui veteraną. Tokia idilė trukti ilgai negalėjo, nes vėl įsimaliau į mėsmalę ir plaukti nesisekė. Vargais negalais prasibroviau į kraštą ir kadangi tvenkinys yra siauras ir orientuotis plūdurų beveik nereikia, nusiraminau ir ėmiau plaukti palei kranto liniją link finišo. Čia daugiau siurprizų nebuvo ir finišą pasiekiu "tiesiausiu" keliu.

"Superinis" išlipimas iš tvenkinio...

Džiugino tik faktas, kad atplaukiau ne paskutinis. Tačiau užtikrintumo vandenyje nebuvo nei prieš plaukimą, tuo labiau dabar jo neatsirado ir po plaukimo.
Krante truputį pasikalbėjom su atplaukusiais ankščiau, pasidalijom savais išgyvenimais ir atradimais, bei priėjom bendros išvados, kad užtikrintumas vandenyje priklauso tiesiogiai nuo to kiek jame praleidi laiko. Dalyviai liko laukti apdovanojimų ir stebėti 5 km finišą, o aš išėjau ieškoti automobilio raktų. 
Raktus aišku radau kur ir buvo palikta, todėl ilgai nelaukdamas susikroviau daiktus ir patraukiau namo...

Laukinis trailas - Lekėčių nakties kalvos [VIDEO]

Viskas labai paprasta. Nuo žiemos pradžios laižaisi traumas ir gydaisi keistas ligas, o kai ateina pavasaris, reikia imtis veiksmo.
Susirenki trailo reikmenis, pačiumpi gerą nuotaiką ir išsiruoši į Laukinio trailo organizuojamą naktinį bėgimą - Lekėčių naktinės kalvos.
Jokių kitų svarstymų, pasirenki ilgiausią (25 km) trasikę ir lauki, lauki, kada gi ateis tas prieš velykinis penktadienio vakaras.

O penktadienis prasideda ir tęsiasi visiškai "Ne.Normalūs" stiliumi:
Nenormaliai gauni lietaus dar Vilniuje...
Nenormaliai skubi, bet vis tiek vėluoji...
Kai supranti, kad į startą nespėji, tuomet aplanko nenormaliai gera nuotaika...
Nenormaliai netikėtai oras pasitaiso ir nepaleidžia visa vakarą, net mėnulio pilnatį mačiau, gal kokias 3 minutes...
Nenormaliai linksmai prabėgi ir supranti, kad ne rezultatas svarbiausias, o žmonės kurie yra čia ir dabar.

Pasilinksminkite ir jūs, nes mes jau ruošiamės sekančiam etapui :)

Pagarbos bėgimas "Gyvybės ir Mirties keliu" [VIDEO]

Vilniaus Rogaining 2017 [VIDEO]

Laukinis trail – Kauno marios [VIDEO]

 Šis sezonas tikrai nebuvo pats geriausias ir po visiškai nevykusio Vilniaus maratono, jokiose varžybose neketinau dalyvauti iki pačių naujųjų metų. Kas ir kaip įvyko Vilniaus maratone, gal būti dar prisiversiu parašyti, tačiau dabar ne apie tai.

Taigi pabuvęs kurį laiką be varžybinės veiklos, nusprendžiau vieną gražią dieną pasidairyti ką galima nuveikti Lietuvoje ir aišku į mano akiratį pakliuvo Laukinis trailas. Pasinagrinėjau artimiausių varžybų trasą ir jau pradėjau kurti planus kaip ten nusigauti ir subėgti. Persimečiau su Viktorija keliais žodžiais apie laukiančias varžybas ir aš jau buvau dalyvių sąraše. Kaip tik tomis dienomis Lietuvoje slinko tikroji šių metų bobų vasara ir įkvėptas puikių saulės spindulių, nusprendžiau į šį nuotykį prikalbinti Irmantą. Aišku sunku pasakyti, kad reikėjo įkalbinti, tiesiog užsiminiau ir Irmantas jau dalyvių sąraše. Toliau viskas klostėsi puikiai, derinom kelionės laiką, kada reikės ir iš kur ką paimti, su kurio auto važiuojam ir t.t.

Viskas būtų buvę puikiai, tačiau per visą tą laukimo euforiją pamiršau pasižiūrėti kelintą valandą startas. Tos dienos laikas ir planai jau buvo suplanuoti minutės tikslumu ir varžybų startas mano super plane buvo numatytas lygiai 10 val. ryto. Kaip visą laiką prieš eidamas iš vakaro miegoti, patikrinu kada gi mums reikia startuoti ir lengvai nustembu kai pamatau, kad Laukinis trail – Kauno marios startas yra 12:00 ir mano visi planai rieda nuo kalno į balą.

Labai nesinorėjo griauti visos šeimynos planų ir teko improvizuoti. Visą laiką improvizuoti yra lengviau kai esi vienas ir tuomet planus gali keisti kaip patinka, tačiau šį kartą buvo įtrauktas Irmantas. Susiderinti su Irmantu keistai skambantį ir tikrai dar keisčiau atrodantį planą nebuvo sunku – tam užteko kelių FB messenger žinučių 00:30 nakties ir 8:30 ryto pajudėjom link Kauno marių.

O planas buvo labai paprastas – nekeisti nieko ir bėgti nužymėta trasa kaip suplanuota nuo 10:00, tuo pačiu metu savanoriškai patikrinant trasos žymėjimą. Aišku varžybinės dvasios automatu neliko, bet mes jos ir neieškojom, mums reikėjo laiko, vietos ir oro sąlygų, kad būtų galima gerai praleisti laiką nuostabiam gamtos prieglobstyje.

Viskas pavyko puikiai – pasimaudėm tikrai šaltose balose, buvom sulyti iki paskutinio siūlo, paslidinėjom purvynais, susuko apie 30 km ir pasigrožėjom nuostabia Kauno marių apylinkių gamta.

Mano manymu ankščiau ar vėliau turėtų atsirasti “nuliniai” bėgikai, kurie nedalyvauja varžybose, bet bėga anksčiau visų nužymėta trasa ir atlieka paskutinį trasos patikrinimą, kad varžybų eiga būtų maksimaliai sklandi ir trasa būtų kokybiška. Tokie bėgikai prisideda prie varžybų organizavimo, tačiau jose nedalyvauja. Organizatoriams nieko nekainuoja, tačiau jie gauna užtikrintą trasos žymėjimo kontrolę.

Šį kartą daug trasos pataisymų daryti nereikėjo, tačiau keletą nutrauktu, nuplautu žymėjimo juostų teko pakelti ir pririšti tinkamose vietose.  

Kaip mums sekėsi tyrinėti trasą ir gerai leisti laiką galit pažiūrėti šiame video:

Atradimo džiaugsmas [VIDEO]

Šią vasarą buvau Portugalijoje, ten bandžiau iš naujo atrasti atradimo, tyrinėjimo potraukį, kurį per paskutinius metus buvau ištaškęs ultra varžybų pagalba. Jau buvau daugiau nei metus nedokumentavęs, tačiau Portugalija man truputį atvėrė akis, sužadino norą pamatytais vaizdais ir atrastais atradimais dalintis. Labai bijausi vėl norą prarasti, todėl ateitį planuoju labai atsargiai ir žadu periodiškai dokumentuoti savo nuotykius ir jais pasidalinti. Kadangi nuotykiai neapsiriboja vien tik bėgimu, todėl bus įvairesnių netik iš bėgimo srities. 

O čia visiška improvizacija Aljezur regione, kur Atlanto vandenyno pakrantės gamta nuostabaus grožio:

Open water swimming arba pagaliau prisiruošiau :)

Visą laiką norėjau mokėti gerai plaukti ir plaukti mūsų Lietuvos ežerais.  Bet kaip visą laiką, tam pirmam žingsniui vis kažko trūkdavo. Ieškodavau pasiteisinimų, dažniausiai buvo šalta, šalta ir dar kartą šalta.
Tačiau šią vasarą atostogaujant teko "pasimaudyti", išbandyti banglentę Atlanto vandenyne prie Portugalijos krantų ir vanduo tikrai buvo šaltas, tačiau hidrokostiumas suteikė tokį komfortą, kad nesinorėjo lysti iš vandens.
Gerų įspūdžių dėka prieš savaitę nusprendžiau, kad gaišti laiko neverta ir pasikonsultavęs su kolegomis plaukikais, įsigyjau hidrokostiumą skirtą plaukimui.
Pirmadienio vakarą kostiumas gulėjo jau pas mane ant stalo ir su nekantrumu laukiau kas bus toliau, kaip čia su tuo plaukimu? Paskutinį kartą buvau plaukęs jau daug metų atgal.
Laukti ilgai nereikėjo, jau kitą dieną važiavau prie Žaliųjų ežerų ir matavausi ar teisingo dydžio kostiumą nusipirkau. Viskas buvo gerai su dydžiu ir jau skubėjau link vandens, net tapkių nepasiėmiau :)
Prisikabinau plūdurą prie diržo ir niurktelėjau pirmą kartą į vandenį. o kas gi čia dabar? Negaliu niekur paplaukti... :( Kostiumas laiko ant vandens ir plūdrumas visai kitoks nei be jo. Pirmas 10 minučių makalavausi kaip pirmokas, niekaip nesupratau kaip čia prisitaikyti, nes judesiai buvo neįprasti, kojos truputį aukščiau nei įpratai ir jos neskęsta... Trumpai tariant nereikia dirbtinai dėti pastangų, kad išsilaikytum vandens paviršiuje.

Vandenyje pasivoliojau apie 30 minučių ir tik į pabaigą pradėjau jausti plaukimo malonumą ir slydimą vandens paviršiumi. Aišku viena, kad greičiausiai nuo rudens reikės eiti kartu su dukra į plaukimo pamokas.
Gailiuosi tik vieno, kodėl taip ilgai reikėjo laukti ir ieškoti priežasčių, kostiumas suteikė 100% komfortą vandenyje ir dabar jau manęs niekas nesustabdys mėgautis plaukimo malonumais Lietuvos atviruose vandenyse.

Tiesa, gal yra norinčių ir galinčių pakonsultuoti plaukimo technikos klausimuose ir fiziškai parodyti praktikoje?

Tiems kas nori paklausti ar ateityje nusimato triatlonas? Šiandieninis atsakymas - NE :) Bet niekada nežinai kas bus rytoj :)

Kostiumas: http://www.wiggle.co.uk/orca-trn-thermo-wetsuit-wiggle-exclusive/

Laukinis trail - Dukštos [VIDEO]

Jau daugiau nei 3 mėnesiai kaip bandau gydyti savo pėdos bėdas ir bėgti trailą, bėgti miške ir t.t. dar niekaip negaliu. Norisi nerealiai, bet jau nieko čia nepadarysi. Tad Laukinio trail savaitgalį nusprendžiau labai švelniai pabėgioti ir užfiksuoti kelias akimirkas iš varžybų. Nebuvo tikslo nušviesti visas varžybas nuosekliai, nebuvo tikslo užfiksuoti visus įmanomus dribimus, o buvo noras užfiksuoti emociją ir perduoti ja jums. Gero žiūrėjimo:

Pokalbis apie bėgimą ir knygas

 

Truputį pakalbėjom apie bėgimą, knygas ir kaip galima suderinti šiuos du pomėgius. Visas tekstas žemiau :) Išvada viena - skaitykite knygas, o jei negalite, tuomet klausykite. Dabar jau atsiranda knygų ir lietuviu kalba - http://audioteka.com/lt/

====„Danske bank Vilniaus maratone“ tarp visų dalyvių bus galima išvysti ir vieną ištvermingiausių Lietuvos bėgikų Marių Grebliką, kuris paprastai neapsiriboja lengvu krosu ir ryžtasi įveikti ultramaratonų distancijas visoje Europoje. Artėjant Vilniaus maratono karštinei bėgikas rekomenduoją, ką daryti, kad ilgų distancijų bėgimas neprailgtų.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo sportas? Ar visada buvote bėgikas?

– Įvairias sporto šakas išbandžiau dar mokykloje, sportavau ir studijų laikais. Tačiau pradėjus intensyviai dirbti tam tiesiog nebeliko laiko. Dirbant informacinių technologijų srityje sėdimo darbo yra labai daug, tad pradėjo sparčiai augti svoris.

Suvokimas, kad reikia kažką keisti atėjo gimus dukrai. Pamaniau, kad jos vietoje nenorėčiau turėti tėčio, kuris negali užlipti į antrą aukštą ar išeiti pasivažinėti dviračiu. Kitas paskatinimas pradėti bėgti buvo šuo, kuriam labai patikdavo du kartus per dieną išeiti pabėgioti. Ir štai, jau šešeri metai kaip aktyviai bėgioju.

– Koks šiuo metu pats didžiausias pasiekimas bėgimo srityje?

Taip, didžiąją dalį treniruočių bėgu su knyga, o jei tuo metu nerandu įdomios klausytis knygos, tuomet pasisiunčiu taip vadinamus „podcast“

– Galima sakyti, kad pats didžiausias pasiekimas tuo pačiu yra didžiausias nusivylimas. Šią vasarą dalyvavau ultramaratone, kurio trasa buvo 120 kilometrų kalnuose. Deja, tą kartą pavyko įveikti tik 95 kilometrus. Vis tik manau, kad įveikti tokį atstumą per mažiau nei 20 valandų yra puikus pasiekimas.

– Ne kartą savo tinklaraštyje rašėte, kad bėgate ne vienas, o su knyga, tiksliau audioknyga. Kaip atradote šias knygas?

– Audioknygas atradau tuo metu, kai važiavau į pirmas savo varžybas didesnes nei maratonas Italijoje. Vykau automobiliu ir taip jau sutapo, kad buvau į grotuvą įsirašęs porą garsinių knygų.

Tą kartą man knygos padėjo išlikti budriam ir saugiai įveikti daugiau nei 1000 kilometrų, o kelias visiškai neprailgo. Kiek vėliau ėmiau ieškoti ir daugiau garsinių knygų, o šiandien mano grotuve visuomet yra knygų.

– Ar šie du pomėgiai – bėgimas ir knygų klausymas – suderinami?

– Taip, tai suderinami pomėgiai, vis tik pirmiausia reikia išsiugdyti įprotį. Žmogui gana sudėtinga vienu metu daryti kelis darbus, šiuo atveju – bėgti ir įdėmiai klausytis knygos. Svarbu išmokti klausantis knygų neprarasti budrumo.

– Ar dabar visuomet bėgate su knyga?

– Taip, didžiąją dalį treniruočių bėgu su knyga, o jei tuo metu nerandu įdomios klausytis knygos, tuomet pasisiunčiu taip vadinamus „podcast“ apie bėgimą, keliones ar savo profesinę sritį.

– Kodėl bėgant verta klausytis knygų?

– Pirmiausia, ilgai bėgant laikas gali prailgti. Todėl knygos yra puikus būdas pasinerti į įdomų turinį ir užimti savo galvą kažkuo naudingu.

Taip pat, visi bėgikai žino, kad šis sportas užima laiko, net nebūnant profesionaliu sportininku, per savaitę bėgdami sugaištame bent 10 valandų, o tai ilgas laiko tarpas. Kad visas tas laikas nenueitų veltui, galima klausytis knygų. Taip ne tik tobuliname savo ištvermę ir kūną, bet ir sužinome kažką naujo, naudingo. Ir konkrečiai mano atveju, klausantis knygų užsienio kalba, labai tobulėja tos kalbos žinios. Tai galiu patvirtinti iš savo patirties.

– Kokie artimiausi jūsų planai?

– Šiuo metu ruošiuosi dalyvauti bėgime Lenkijos kalnuose. Tai bus 90 kilometrų ilgio trasa, kuri, tikiuosi, taps puikia šio sezono pabaiga. Dėl šių svarbių varžybų Vilniaus maratone pasirinkau bėgti tik pusmaratonį, tai bus puiki tempinė treniruotė prieš didįjį startą.

Šaltiniai:

http://www.15min.lt/sportas/naujiena/lengvoji-atletika/ultramaratonu-begikas-marius-greblikas-jeigu-begti-tai-tik-su-knyga-133-679445

http://www.1588.lt/straipsnis/ultramaratonu-begikas-marius-greblikas-jeigu-begti-tai-tik-su-knyga

http://infa.lt/8545/ultramaratonu-begikas-marius-greblikas-jeigu-begti-tai-tik-su-knyga/

http://sportas.lrytas.lt/startai/120-kilometru-kalnuose-iveikes-atletas-i-maratona-ima-ir-knyga.htm

Dar vienas bėgimas [ne.Normalūs] formatu [VIDEO]

Š.m. birželio 1 dieną susukom 38 km Vilnius iki skausmo pažįstamose trail trasose ir surinkom po 1300 metrų sukilimo. Buvo smagu, atradom daug neatrastų vietų, sukando uodai, išsimaudėm dilgėlynuose ir žodžiu praleidom gerai laiką.

Čia video iš bėgimo:



O čia GPX, kas norės pats pasibėgti [ne.Normalūs] pėdomis :)