Endurance life

 Šis sezonas tikrai nebuvo pats geriausias ir po visiškai nevykusio Vilniaus maratono, jokiose varžybose neketinau dalyvauti iki pačių naujųjų metų. Kas ir kaip įvyko Vilniaus maratone, gal būti dar prisiversiu parašyti, tačiau dabar ne apie tai. Taigi pabuvęs kurį laiką be varžybinės veiklos, nusprendžiau vieną gražią dieną pasidairyti ką galima nuveikti Lietuvoje ir aišku į mano akiratį pakliuvo Laukinis trailas. Pasinagrinėjau artimiausių varžybų trasą ir jau pradėjau kurti planus kaip ten nusigauti ir subėgti. Persimečiau su Viktorija keliais žodžiais apie laukiančias varžybas ir aš jau buvau dalyvių sąraše. Kaip tik tomis dienomis Lietuvoje slinko tikroji šių metų bobų vasara ir įkvėptas puikių saulės spindulių, nusprendžiau į šį nuotykį prikalbinti Irmantą. Aišku sunku pasakyti, kad reikėjo įkalbinti, tiesiog užsiminiau ir Irmantas jau dalyvių sąraše. Toliau viskas klostėsi puikiai, derinom kelionės laiką, kada reikės ir iš kur ką paimti, su kurio auto važiuojam ir t.t. ...

Šią vasarą buvau Portugalijoje, ten bandžiau iš naujo atrasti atradimo, tyrinėjimo potraukį, kurį per paskutinius metus buvau ištaškęs ultra varžybų pagalba. Jau buvau daugiau nei metus nedokumentavęs, tačiau Portugalija man truputį atvėrė akis, sužadino norą pamatytais vaizdais ir atrastais atradimais dalintis. Labai bijausi vėl norą prarasti, todėl ateitį planuoju labai atsargiai ir žadu periodiškai dokumentuoti savo nuotykius ir jais pasidalinti. Kadangi nuotykiai neapsiriboja vien tik bėgimu, todėl bus įvairesnių netik iš bėgimo srities.  O čia visiška improvizacija Aljezur regione, kur Atlanto vandenyno pakrantės gamta nuostabaus grožio:

Visą laiką norėjau mokėti gerai plaukti ir plaukti mūsų Lietuvos ežerais.  Bet kaip visą laiką, tam pirmam žingsniui vis kažko trūkdavo. Ieškodavau pasiteisinimų, dažniausiai buvo šalta, šalta ir dar kartą šalta. Tačiau šią vasarą atostogaujant teko "pasimaudyti", išbandyti banglentę Atlanto vandenyne prie Portugalijos krantų ir vanduo tikrai buvo šaltas, tačiau hidrokostiumas suteikė tokį komfortą, kad nesinorėjo lysti iš vandens. Gerų įspūdžių dėka prieš savaitę nusprendžiau, kad gaišti laiko neverta ir pasikonsultavęs su kolegomis plaukikais, įsigyjau hidrokostiumą skirtą plaukimui. Pirmadienio vakarą kostiumas gulėjo jau pas mane ant stalo ir su nekantrumu laukiau kas bus toliau, kaip čia su tuo plaukimu? Paskutinį kartą buvau plaukęs jau daug metų atgal. Laukti ilgai nereikėjo, jau kitą dieną važiavau prie Žaliųjų ežerų ir matavausi ar teisingo dydžio kostiumą nusipirkau. Viskas buvo gerai su dydžiu ir jau skubėjau link vandens, net tapkių nepasiėmiau :) Prisikabina...

Jau daugiau nei 3 mėnesiai kaip bandau gydyti savo pėdos bėdas ir bėgti trailą, bėgti miške ir t.t. dar niekaip negaliu. Norisi nerealiai, bet jau nieko čia nepadarysi. Tad Laukinio trail savaitgalį nusprendžiau labai švelniai pabėgioti ir užfiksuoti kelias akimirkas iš varžybų. Nebuvo tikslo nušviesti visas varžybas nuosekliai, nebuvo tikslo užfiksuoti visus įmanomus dribimus, o buvo noras užfiksuoti emociją ir perduoti ja jums. Gero žiūrėjimo:

  Truputį pakalbėjom apie bėgimą, knygas ir kaip galima suderinti šiuos du pomėgius. Visas tekstas žemiau :) Išvada viena - skaitykite knygas, o jei negalite, tuomet klausykite. Dabar jau atsiranda knygų ir lietuviu kalba -  http://audioteka.com/lt/ ==== „Danske bank Vilniaus maratone“ tarp visų dalyvių bus galima išvysti ir vieną ištvermingiausių Lietuvos bėgikų Marių Grebliką, kuris paprastai neapsiriboja lengvu krosu ir ryžtasi įveikti ultramaratonų distancijas visoje Europoje. Artėjant Vilniaus maratono karštinei bėgikas rekomenduoją, ką daryti, kad ilgų distancijų bėgimas neprailgtų. – Kaip į jūsų gyvenimą atėjo sportas? Ar visada buvote bėgikas? – Įvairias sporto šakas išbandžiau dar mokykloje, sportavau ir studijų laikais. Tačiau pradėjus intensyviai dirbti tam tiesiog nebeliko laiko. Dirbant informacinių technologijų srityje sėdimo darbo yra labai daug, tad pradėjo sparčiai augti svoris. Suvokimas, kad reikia kažką keisti atėjo gimus dukrai. Pamaniau, kad jo...

Š.m. birželio 1 dieną susukom 38 km Vilnius iki skausmo pažįstamose trail trasose ir surinkom po 1300 metrų sukilimo. Buvo smagu, atradom daug neatrastų vietų, sukando uodai, išsimaudėm dilgėlynuose ir žodžiu praleidom gerai laiką. Čia video iš bėgimo: O čia GPX, kas norės pats pasibėgti [ne.Normalūs] pėdomis :) http://www.movescount.com/moves/move107962749

Kai niekada nebuvau pasiekęs 100 ir daugiau kilometrų per savaitę, šie skaičiai atrodė kiek mistiški ir baisūs. Tačiau pasiekus šiuos triženklius skaičius šią savaitę, labai nustebau, nes savijauta buvo labai puiki ir kūnas pakankamai neblogai laikė krūvį. Kiek pamenu seniau pasiekus 70 km per savaitę, jau kildavo bėdos, keisti skausmai ir t.t. Teko keisti begimo techniką, sureguliuoti svorį ir dar daug daug ką... Kas iš esmės pasikeitė? Gal treniruočių metodas, gal tiesiog reikėjo laiko ir t.t. Tačiau manau pagrindinė mintis yra tai, kad darbe pradėjau dirbti prie stovimo stalo ir sėdžiu mažiau nei stoviu. Pradžioje tai vargino, tačiau dabar viskas pasikeitė kardinaliai ir sėdėti ilgiau tiesiog negaliu, norisi atsistoti ir  pajudėti. Paskutiniu metu subėgau kelis pusmaratonius: Trakų pusmaratonis - 1:51:49 WeRunVilnius pusmaratonis - 1:53:04 Laikai labai panašūs, aišku lėti, bet tai buvo ilgųjų savaičių paskutiniai bėgimai ir buvo testuojama kiek dar potencialo kojose yr...