Endurance life

Yra vietų, prie kurių grįžti nesugalvoji – tiesiog grįžti. Asvėja man buvo viena iš jų. Ilgiausias Lietuvos ežeras, bet man jis niekada nebuvo apie rekordus ar kilometrus. Labiau apie tylą. Apie tą būseną, kai vanduo rudenį tampa veidrodžiu, o tavo paties judesys atrodo per intensyvus. Apie mišką, kuris vieną kilometrą atviras ir šviesus, o kitą – tamsus, tankus, tarsi uždarantis tave į tamsą. Trail bėgimas Lietuvoje tada dar buvo labiau idėja nei scena. Keli žmonės, kelios galvos, GPS failai ir noras pasidaryti nuotykį be fanfarų. Kažkur tame fone man ir gimė mintis – apibėgti Asvėją. 2013: kai viskas dar buvo planas 2013-aisiais tai prasidėjo labai paprastai – nuo žemėlapio. Idėja buvo aiški: susipažinti su ežeru, pamatyti jo pakrantes, patirti nuotykį ir pabandyti tai, kas tuo metu dar nebuvo įprasta – self support bėgimą. Be maitinimo punktų, be trasos juostelių kas kelis šimtus metrų. Su savo vandeniu, savo maistu ir savo sprendimais. <...> Dėkoju, kad skaitote. Tai yra sutr...

Į Dolomitus atskridome paprastai. Vilnius – Bergamas. Oro uostas, bagažas, trumpas laukimas, ir netrukus jau sėdėjome Fiat 500. Maža mašina, dideli planai. Išlėkėme Forno di Zoldo kryptimi, palikdami oro uostą už nugaros ir vis labiau grimzdami į kalnus. Į slėnį atvykome jau sutemus. Miestelis tylus, šviesų nedaug. Navigacija rodė, kad esame beveik vietoje, bet jokio viešbučio nesimatė. Teko kilti aukštyn – kelis šimtus metrų serpantinu, vis siaurėjančiu keliu, kol galiausiai sustojome prie vartų. Atidarėme juos ir tamsoje pamatėme tik didelį pastatą ir didelį, aptvertą kiemą. Jokios iškabos. Jokios registratūros. Tik tyla ir jausmas, kad gal kažkur suklydome. Skambinome. Beldėmės. Laukėme. Duris atidarė vienuolė. Tik tada paaiškėjo, kad per booking.com nusipirkome nakvynę vienuolyne. Keli kambariai jame buvo pritaikyti keliautojams. Paprasta. Ramu. Labai itališka. Ryte mus pažadino varpo gaudesys, kviečiantis maldai. Ant sienos – kryžius. Už lango – kalnai. Ramybė buvo tokia gili, kad...

Iki šio bėgimo nebuvau bėgęs daugiau nei 55 kilometrus. Ir sunkiausia dalis buvo ne pats atstumas. Sunkiausia buvo nežinoti, kada kūnas pradės kalbėti rimtai. Pirmi kilometrai visada apgaulingi. Viskas juda per sklandžiai, per ramiai. Bėgi protingai, laikydamasis plano, beveik nuobodžiai. Lygumos, laukai, niekas neverčia skubėti ar abejoti. 22 kilometrai, vos 180 metrų sukilimo - ir galvoje atsiranda pavojinga mintis: „Gal šįkart bus paprasčiau.“ Vėjas dingsta. Saulė kyla. Oras ima spausti. Iš pradžių vos juntamai - tiesiog per šilta. Dar nieko rimto. Dar galima pakentėti. Dar nereikia nieko keisti. Ties 28 kilometru skrandis tampa per pilnas. Vanduo ima kliuksėti. Prakaitas dingsta. Galva kaista iš vidaus. Miškai nepadeda - lapų dar mažai, vėjo nėra. Kiekvienas kalniukas reikalauja vis daugiau. Dar truputį. Dar viena atkarpa. <...> Dėkoju, kad skaitote. Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje. 👉 Skaityti pilną str...

  Šios vasaros pradžioje nusprendžiau išbandyti MilQuest 10 savaičių programą ir drąsiai galiu teigti, kad tai buvo geriausia investicija. Tai unikali fizinio pasirengimo programa, kurią sėkmingai baigus, gaunamas antsiuvas – ženklas, patvirtinantis dalyvio nuoseklumą ir pasiekimus. Programoje yra trys lygiai – mėlyna, žalia ir raudona. Nežinodamas, ko tikėtis, pasirinkau vidutinį – žalią lygį – ir tikrai nesuklydau. View this post on Instagram A post shared by BWS-MG (@balticwildswim) Visos 10 savaičių reikalavo intensyvaus darbo su kuprine, kurios svoris nuolat buvo 15 kg. Šis elementas padėjo sustiprinti mano ištvermę bei kūno jėgą, o pratimų įvairovė privertė peržengti savo ribas. Tai buvo ne tik treniruotė, bet ir sukarinto pasirengimo sistema. Įdomiausi pratimai: 1. Bėgimas (intervalinis ir ilgos distancijos) : Intervalinis bėgimas (sprintai 100-200 metrų su poilsio tarpais) buvo viena didžiausių iššūkių, bet puikiai lavino širdies ir kraujagys...

 Panika didėja, COVID-19 atvejų aplinkui nesuskaičiuosi, o stovykla vis artėja. Blin kaip nesinori pasigauti ir paskui negalėti išskristi. Atrodo likus 14 dienų iki kelionės, galėtum užsidaryti ir viskas būtų gerai, tačiau taip nėra – vaikai eina į mokykla, kontaktų vienaip ar kitaip būna, todėl slėptis po smėliu kaip stručiui manau nepavyks.  Jei sutrumpintų izoliacijos laiką iki 7 dienų, tuomet būtų paskutinė savaitė kritinė, tačiau gerai pagalvojus, nėra jokio skirtumo, nes gyventi tai vis tiek norisi ir reikia. Šiandien vėl treniruotė buvo su tuščiu skrandžiu, negėriau per treniruotę nei vandens ir viskas buvo gerai. Pradžioje atrodė, kad mirsiu nelygioje kovoje, tačiau susikaupiau, padirbėjau ir viskas kaip per sviestą, beveik be jokių energijos duobių ir pagal laiką. Distance: 2600 m Total time: 75 minutes Warmup: Easy 8x50 free @ 1:10 Moderate 8x25 IM @ 0:40 Endurance 1x200 kick @ 6:40 (+fins) Pre-set: Endurance 4x100 FrIM @ 2:25 (fly replace with free) Thresho...

  Šiandien ta diena, kai po trijų mėnesių baseinas buvo atidarytas ir leido prasiplaukti. Šiandien važiavau į baseiną jausdamas šiokią tokią įtampėlę, tiesiog nežinojau kokios bus sąlygos, kaip jausis organizmas vandenyje po tokios pertraukos. Labai bijojau, kad visas pasiektas progresas, bus kažkur dingęs ir vėl reikės viską pradėti iš naujo. Gerai norėčiau trumpai papasakoti apie karantino metu veikiantį baseiną. Maksimalus baseine galinčių būti žmonių kiekis yra 30. Tačiau vietoje 8 takelių, liko tik trys. Trys dvigubi takeliai – kiekvienam takelyje po 10 plaukikų. Nu ir tie kas yra turėję treniruotes baseine, gali puikiai suprati koks chaosėlis gali tvyroti tokiame takelyje. Apie „socialine distancija“ čia jau nekalbu, nes tikrai lengviau išlaikyti socialine distancija viename takelyje 5 plaukikams, nei 10 plaukikų dideliam plačiam, bet vis tiek viename takelyje. Pukšteliu į vandenį ir bandau žiūrėti, ar liko kas nors po tokios pertraukos. Pirmi keli ratukai, visikas „...

Nugaros reikalai man ramybės neduoda, jau turbūt kokius 2-3 metus. Bėgti nustojau, nes nugara neleido jaustis komfortiškai. Tikėjausi ją susitvarkyti ir vėl pradėti jaustis gerai, tačiau laikas nuo laiko ji man „šaudavo“ taip stipriai, kad aš niekaip nesuprasdavau kodėl man taip sekasi su ja. Pradžioje skausmai kartodavosi tik tuo periodu, kai šilumą keisdavo šaltis ir visą laiką nurašydavau liaudiškai diagnozei – tai gi perpūtė, pratraukė ir t.t. net nusipirkau vilnos apatinius marškinėlius, kurie turėjo užtikrinti tam tikrą saugumą nuo perpūtimo, pratraukimo. Labai nemažai skyriau dėmesio nugaros stiprinimui, balansiniams pratimams ir atrodė viskas jau lipa iš nesėkmių duobės ir vėl galėsiu pilnu tempu judėti, tačiau po kiekvieno pagerėjimo ateidavo žiaurus nusivylimas. Turbūt kiekvienas turėjęs nugaros problemų, galėtų  papasakoti – kaip iš didvyrio, patampi visišku bejėgiu. Nieko negali padaryti – nei batu apsiauti, nei užpakalio normaliai nusivalyti... Tampi ligoniu ir st...