Bėgimas aplink Luodžio ežerą - 2014

Ruduo nesnaudžia ir temperatūra krinta kiekvieną dieną. Kai reikėjo rinktis aplink kurį ežeriuką bėgti - Luodį ar Avilį, nusprendžiau rinktis Luodį, nes mažiau atvirų vietovių ir kovoti/"mėgautis" lediniu vėju Luodžio apylinkėse teks mažiau.  

Susiruošus laisvo penktadienio ryte prie Luodžio, termometro stulpelis rodė nei daug, nei mažai +2 laipsnius šilumos, lietus ir vėjas... Tačiau optimistiškai nusiteikęs, susikrovęs "viską" ko galėtų prireikti, pajudėjau link Salako miestelio.

Vilnius išlydėjo vėjo gūsiais ir smulkiu lietumi, tačiau mano viltis - Lietuvos sinoptikai, manęs nenuvylė, atvykus į vietą oras buvo patenkinamas mano užmojams.

Kaip ir buvo galima tikėtis, prie tokios temperatūros organizmas vis dar nepratęs ir priešinasi, nenori lysti iš šilto automobilio ir tie pirmieji šalti kartai, visą laiką būna tokie patys, bet sukaupęs visą norą kažką atrasti, išlendu ir ruošiuosi judėti numatytu maršrutu. 

Automobilį tokiose kelionėse, visą laiką palieku prie bažnyčios. Kiekvienas bažnytkaimis turi tokioje vietoje sutvarkęs automobilių stovėjimo aikštelę ir netgi beveik visur būna viešas tualetas - jei reikalas prispirtų.  

Pačiumpu 0,5 litro vandens , porą GU geliukų, jei netyčia užtrukčiau/pasiklysčiau, ir pirmyn aplinkui Luodį, kuris pasinėręs rudens rūke ir šaltyje tyvuliuoja už geltonų medžių sienos tolumoje. 

Maršrutas pirmoje dalyje driekėsi miškais ir tikrai labai džiugino berimstantis vėjas, kuris po gero pusvalandžio visai pranyko, tačiau ne ilgam, atviroje antrojoje maršruto dalyje, jis vėl atsibudo ir suteikė daugiau motyvacijos kuo greičiau pasiekti automobilį.  

Tik pradėjus bėgimą, dar nespėjus įsijausti vidurį miško mane pasitinko žydų kapinės.

Ištrauka iš zarasai.lt:

Senosios žydų kapinės

 

Į rytus nuo Salako, miške yra senosios žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, tačiau paskutinis laidojimas vyko 1941 m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.

Tvoros šiandien jau nebelikę, tačiau užlaidojimo plotas ir ten tvyranti atmosfera tikrai neeilinė. Aišku džiugino nupjauta vietinė miško augmenija, nes kitaip nebūtų pavykę pasižvalgyti po teritoriją, tačiau viskas kitkas nieko gero - daugiau jokios informacijos, jokių paaiškinimų/aprašymų suprantama kalba. Manau nebūtų žiauriai sudėtinga pateikti nors tokį aprašymą, kaip iš zarasai.lt.

Toliau bėgant keliose stovyklavietėse ir sodybose pavyko prasibrauti prie ežero ir pasidairyti, tačiau tai ne tas ežeras, kuris turi nuostabias apžvalgos aikšteles, nuo kurių atsiveria svaiginantys vaizdai. Gal todėl čia neradau didelio kiekio prabangaus nekilnojamo turto, kuris apsupęs Alaušo ir kitus vaizdingus Lietuvos ežerus.

Pirmoje pusėje sutikau tik viena žmogų, t.y. vieną super "pavargusį" vietinį triatlonininką su dviračiu, vos vos judantį, vakarykščių varžybų šleifas buvo toks stiprus, kad greičiausiai buvo ką tik po finišo.

Antroji trasos dalis, visiškai neverta dėmesio - vietinės reikšmės asfaltuotas kelias, pakankamai intensyvus automobilių eismas ir ežeras pasislėpęs už neįžengiamų medžių bei krūmynų ruožo, plytinčio tarp kelio ir vandens.

Truputį apie tai, kas mane linksmina jau ne pirmą kartą - susitikimai su vietiniai keturkojais. Darau išvadą tokią, kuo rečiau jie mato žmones, tuo daugiau siurprizų iš jų galima tikėtis.

Šunys, šunys ir dar kartą vietiniai šunys... Ketverių vietinių šunelių gauja, buvo didžiausia ir rimčiausiai nusiteikusi, patikrinti kas yra kas. Kaip tuo metu aš džiaugiausi vis dar turimais figūranto įgūdžiais, kuriuos įgavau domėdamasis šunų dresūra ir figūranto darbo patirtimi. Viskas baigėsi sėkmingai, pavyko išaiškinti kas čia bosas ir mūsų keliai išsiskyrė be nuostolių.
Jei kas bandys bėgti šiuo ir kitais maršrutais, siūlyčiau būti pasiruošus ir blogiausiam variantui - jie tikrai tikrins ar minkšta tavo koja. Bėkite be ausinukų, girdėkite kas darosi už nugaros, nes jie (šunys) atsiranda iš niekur, labai tyliai ir lojimu praneša apie savo ketinimus tik paskutiniu momentu, jei nepavyksta prisėlinti nepastebėtiems, reikia juos pasitikti atsisukus į juos veidu kuo ankščiau ir neleisti būti užkluptiems iš už nugaros netikėtai.

Dar vienas geras nuotykis - bulius. Taip taip, tas kuris pririštas prie kuolo pievoje. Kai vienoje laukymėje judėjau visai šalia mane stebinčio "mažulio", staiga nustebai kai, tas "mažulis" pajudėjo link manęs su rimtais ketinimais, patikrinti į mane savo ragų ar kaktos tvirtumą, žiauriai nudžiugau, kai tas kuoliukas liko įsmeigtas ten kur ir turėjo likti ir išgelbėjo mane nuo sprinto Luodžio apylinkių pievomis... Nelabai supratau kas galėjo patraukti taip jo dėmesį, gal mano raudonos spalvos kepuriukas o gal tiesiog norėjo jis pasibičiuliauti? :). Tuo momentu prisiminiau F.O.C.U.S Running klubo narius su savo raudonomis aprangomis ir šypsena nušvito mano veide... :)
Gal kas gali pasakyti, ar tikrai šie keturkojai turi neapykantą raudonai spalvai , o gal tiesiog tai visiškas falklioras?

GPX trasa, jei bus norinčių kartoti: http://www.gpsies.com/map.do?fileId=osthswytzqvbkmqt

Kada ir kur aš bėgu, galima rasti šioje paskyroje: https://www.facebook.com/balticwildrun

Jei yra noras jungtis, prašom kontaktuoti ir susiderinsim :)

Bėgimas aplink Alaušo ežerą - 2014

Praėjusį penktadienį ruduo jau buvo pradėjęs skleistis įvairiausiomis spalvomis, saulė vis dar šildė "makaulę", todėl laisvadienis buvo išnaudotas pasižvalgymui aplinkui vieną iš TOP-10 ežerų - Alaušą.  

Ką galima būtų papasakoti apie tai kas buvo atrasta bėgimo metu, o gi tikrai nedaug. Tik du pagrindiniai dalykai verti aptarimo:

1) Alaušas, kaip ir kiti Lietuvoje ežerai ir jų apylinkės, tikrai nuostabus.

2) Beveik visas jis apsuptas "PRIVATI VALDA" teritorijomis ir pasigrožėti, "paliesti" jį paprastam piliečiui neliko galimybės.

Bėgdamas aplink, pagaliau "supratau" kur lietuviai (daugelyje sodybų plevėsavo dvi vėliavos - trispalvė, bei vytis) investuoja savo uždirbtus arba nuslėptus nuo mokesčių pinigus, tai sodybos prie Alaušo ežero. Jos stebino netik savo šiuolaikiškomis išvaizdomis, bet ir savo dydžiu, elniais aptvaruose, šunimis bei užtvertais priėjimais prie ežero...

Ką turi bendro Alaušas ir Asvėja? Abu ežerai nuostabūs, tačiau Asvėja daugiau prieinama/pasiekiama keliaujančiam piliečiui, kuris gali pabūti aplinkui plytinčiuose "laukiniuose" miškuose, daugiau "to" kuo mes visą laiką didžiuojamės pasakodami užsieniečiui apie Lietuvos gamtą, o Alaušas man priminė ežerą esantį kažkur senosios Europos vidurį (Vokietija, Olandija ir t.t.), kur be leidimo prie jo neprieisi, išsimaudyti tam neskirtoje vietoje pavyks tik paslapčia, miškai ir visa teritorija aplinkui - "PRIVATI VALDA", kuri priklauso tik išrinktiesiems :(

Bėgti aplinkui Lietuvos ežerus, nėra taip paprasta, netgi sakyčiau - truputėlį pavojinga. Užpultas palaido "sodybų sargo" buvau 3 kartus, todėl jei nežinai kaip elgtis puolant šuniui, geriau bėgimo nekartok ir rinkis draugiškesnę aplinką.

TOP-10 planas toliau bus vykdomas ir iki šalčių apibėgsiu aplink Luodžio bei Avilio ežerus. Jei vėlyvas ruduo nepagailės gerų orų, tai imsiuosi ir kitų ežerų iš TOP-10 sąrašo.  

Maršrutas ir vietos, kurias verta apžiūrėti aplinkui Alaušo ežerą:

GPX trasa, jei bus norinčių kartoti: http://www.gpsies.com/map.do?fileId=tnehbpenxyrpejei

Kada ir kur aš bėgu, galima rasti šioje paskyroje: https://www.facebook.com/balticwildrun

Jei yra noras jungtis, prašom kontaktuoti ir susiderinsim :)

Dar kelios užfiksuotos akimirkos, kurios padės susidaryti įspūdį, koks yra Alaušas:

Pastebėjimai iš Trakų ir Vilniaus bėgimų :)

Jau antri metai iš eilės dalyvauju šiuose dviejuose pavasariniuose bėgimuose - Trakų ir DnB pusmaratoniai. Antri metai iš eilės registruoju bendradarbių komandą ir todėl pabandysiu įvertinti organizatorių įgūdžius bendraujant su klientais ir ką gerai arba blogai jie daro (tai tik mano patirtis) :)
1. Registracija į renginį:
  a) Trakų pusmaratonis - nusiunčiau dalyvių sąrašą elektroniniu paštu ir užregistravo komandą per 1-2 dienas. Sąskaitą buvo išrašyta per 3 paras, iš kurių 1 nedarbo diena.
  b) DnB pusmaratonis - nusiuntė registruotis į web puslapį, išmesti arba pakeisti informaciją apie dalyvį sąraše per web puslapi galimybės nėra, elektroniniu paštu komunikuoja labai lėta - vienas laiškas per savaitę :) Sąskaitą išrašė po ilgų bandymų prisibelsti per 1,5 savaitės ir tai neteisingai, turėjo taisyti.
2. Grupinės registracijos nuolaidos:
  a) Trakų pusmaratonis - nuolaida pritaikyta, pabendravus su organizatoriumi socialiniam tinkle.
  b) DnB pusmaratonis - į jokias kalbas nesileido, griežtas "NE" buvo atsakyta paštu.
3. Numeriai ir jų išdavimas:
  a) Trakų pusmaratonis - viskas vienoje vietoje, komandos numeriai sugrupuoti, bet atsiimti gali kiekvienas asmeniškai arba visos komandos iškarto. Patys numeriai - super kokybės, vandeniui, trinčiai ir t.t. atsparios medžiagos.
  b) DnB pusmaratonis - numeriu išdavimas per dvi vietas - DnB banke Oze ir Akropolyje :) Informacija web puslapyje teigė, kad pusmaratonio distancijos numerius pasiimti banke, tačiau ten pat jokios informacijos apie tai jei pusmaratonį bėgantis narys yra komandoje, tavo numeris "stebuklingai" nukeliauja su visos komandos numeriais į Akropolį. Kam tokia "super" logistika reikalinga, niekaip nesupratau, nes Akropolyje komandiniai numeriai vistiek nebuvo sugrupuoti ir kiekvieno numerio reikėjo ieškoti atskirai, ko pasekoje klaidų nepavyko išvengti. Patys numeriai - popierius, kuris neatsparus vandeniui, plyšta, sunkiai tvirtinasi ir ne visą laiką lieka pritvirtintas iki finišo.
4. Vanduo ir maitinimo punktai:
  Daug prirašyta apie tai, kaip nesisekė šių dalykų suvaldyti DnB pusmaratonio organizatoriams ir kaip viskas buvo puikiai Trakų pusmaratonyje. Prie šių pastebėjimų galėčiau pridėti vieną - vanduo 0.5 litro talpoje yra žymiai geriau nei 2 litrų. DnB - kaip minimum pakeisti tarą iš labai didelės į mažytę. O kalbos, kad nereikia imti dideliu butelių ir t.t. manau neveikia, nes kas yra ant stalo vandens punkte, tą galima imti pagal nutylėjimą :) O 2 litrų buteliai tikrai stovėjo ant stalų vandens punktuose.

Vilniuje trasa ir oras, akivaizdžiai buvo ne PR darymui, manau PR atidėti galima iki Kauno arba Olimpinio bėgimo.

Keista buvo matyti žmones, visiškai nesusivokusius ką reikia daryti prie +32 laipsnių  ir kaip išlikti aktyviam. Žiauru buvo stebėti krentantį politiką prieš pat kojas su stiklinėmis akimis ir nesuvokiančio aplinkos. Tačiau buvo labai smagu pasidalinti vandens atsargomis su puškuojančiais bėgikais ir išgirsti jų ačiū, bei pajusti pagalbos ištiestą vandens šlangą arba vandens pilną kibirą iš gerai nusiteikusių vilniečių :)

Linkiu visiems daugiau tolerancijos, pagalbos vieni kitiems ir ne kas kitas kaip jūs patys atsakingi už tai ką darote...

Cyprus Trail Running

Cyprus Trail Running 2014

Smagiai pabėgiojau su naujais bičiuliais iš Kipro.Įdomi patirtis buvo, kai iš +13 persikeli į +35 laipsnius šilumos, miegi tik 3 valandas ir paskui skrieji Kipro kalvomis. Keisti dalykai vyksta su žmogaus kūnu, bet patirtis yra patirtis :) 

Nemalonu buvo sutikti gyvate, tiesiai po kojomis, bet viskas gerai, kas gerai baigesi :) 

Tegu kiekvienas sekantis žingsnis atneša naujus nuotykiu... Dolomitai jau laukia :)

Sausio 13-toji

Ką aš atsimenu apie sausio 13-tą prie 23-rius metus:
* Naktį iš miego pažadino tėvas ir pasakė - užpuolė Lietuvą.
* Atbėgau prie televizoriaus ir pamačiau paskutinius kadrus, televizijos transliacijos nebeliko.
* Masytės dainuojama daina "Laisvė".
* Tėvas išvyko į Vilnių, buvo baisu. Kaip paskui sužinojau statė barikadas prie LR seimo.
* Gedulas, pokalbiai apie įvykius mokykloje.

Klausimas kuris šiandien skamba daugelį informacinių kanalų - ar šiandien ateitų žmonės ginti nepriklausomybės, kaip tai darė tą sunkią sausio 13-tosios naktį? Atsakymas vienareikšmiškas - aš tikrai bučiau ten ir tikrai padaryčiau viską, kad mano dukrai nereikėtų gyventi nei vienerių metų okupacijoje.

Todėl norėdamas prisiminti ir pagerbti sausio 13-tos įvykių aukas ir dalyvius, šį šeštadienį sudalyvavau "Gyvybės ir mirties kelio" bėgime iš Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Pranešėm Trispalvę visi draugiškai ir tikrai buvo laiko pamąstyti apie tai, kaip mes gyvenam ir kaip mes galėjome gyventi jei ne įvykiai prieš 23 metus. Buvo smagu stebėti jaunimą "skutantį" kiek tik kojos neša, kareivius bėgančius ritmingai lyg būtų vienas kūnas (jie ir padarė didžiausią įspūdį dukrai), sportininkus kurie bandė įveikti trasą kuo greičiau ir pasidarė visiškai ramu - mes buvom, esam ir būsim čia, ir esant reikalui ginsim tai ką jau ne vieną kartą bandė iš mūsų atimti - Lietuvos nepriklausomybę.

Vilniaus maratonas 2013 arba "deguto šaukštas medaus statinėje"

Jau dešimtą rugsėjį iš eilės Vilniaus gatvėmis siautė bėgikai. Atsiradus solidžiam rėmėjui, Vilniaus maratonui pavyko pakilti į aukštesnį lygį. Organizatoriams ir trasos savanoriams neturiu jokių priekaištų - visko ko reikėjo rasdavau, visko ko norėjau gavau. Šypsenos ir paskatinimo žodžiai lydėjo visoje trasoje.
Vilnius yra mažas miestas jei lyginsi su mega-miestais tokiais kaip Roma, Berlynas, Paryžius ir t.t., todėl tikrai suprantu maratono organizatorius, kokie kyla sunkumai sudarant maratono trasą. Vieno rato 42,192 km ilgio trasą sudaryti būtų labai sunku ir tikrai nepavyktu išvengti "nuostabių" Šeškinės kalno vietovių arba reikėtų bėgti "nepakartojamais" didžiųjų prospektų apsuptyje (Laisvės pr. Savanorių pr. Ukmergės g. ir t.t.). Todėl dviejų ratų trasa gavosi pakankamai kompromisinė. Keli kalniukai, kurie buvo trasoje pridėjo savotiško "bėgimo pipiro" skonio šiam renginiui. Bendrai visam renginiui parašyčiau 9 balus iš 10-ties, vien dėl to kad man šis renginys nebuvo sėkmingas.

 

 Maniškio maratono priešistorė prasidėjo dar Ignalinoje, vienu mėnesiu ankščiau. Kritus MTB varžybose ir stipriai susimušus viską ką galima būtų tokio kritimo metu, mano maratono pasiruošimo paskutinis mėnuo buvo pilnai sugadintas. Po šio pasivažinėjimo pradėjau labai lengvai bėgti tik po 1,5 savaitės visiško "poilsio", nes sumušti šonkauliai neleido nei bėgti, nei juoktis,  nei čiaudėti arba giliau įkvėpti. Tempo treniruotes, arba kitaip sakant bandymus greičiau judėti, atnaujinau tik 7 dienos iki maratono starto, nors skausmas dar nebuvo 100% išnykęs. Kadangi paskutinis mėnuo buvo reabilitacinis, kelti sau kažkokius tikslus buvo naivoka, tačiau galvoje gimė idėja - laikas tilpti į 4 valandas.
Rytas prasidėjo gera nuotaika, bet atsikėlus 45 minutėm vėliau, viskas pakrypo keista linkme - vėlavau pusryčiauti, vėlavau į startą ir t.t.
MP3 grotuvas pasiimtas, tačiau nepakrautas.
Batai, oi tie batai - vėl "kažkas" pakuždėjo rinktis būtent juos, tikrai buvo pranešioti - 100 km buvo nubėgta su jais. Negaliu pasakyti, kad nebuvo jokio nerimo ar abejonių dėl jų, bet ne visą laiką gali atskirti tą mažą deguto šaukštą, kai stovi prie medaus statinės.
9:00 valanda. Startas. Vilniaus gatves nudažė maratono ir pusmaratonio bėgikai. Pirmus 20 km bėgau numatytu tempu ir viskas klostėsi "gerai", nedavė ramybės vienas niuansas - per aukštas širdies ritmas tokiam tempui, žinojau kas bus toliau, žinojau kad negerai, tačiau sustoti negalėjau. Ir staiga BUM! 20 km prasideda keistas jausmas abiejų kojų pėdose, tikrai nesusijęs su per aukštu tempu pirmoje maratono dalyje. Dar tokio jausmo nebuvau patyręs,  pavadinau jį paprastai - pėdų erozija. Daug negalvojęs supratau, kalti yra batai ir tik jie. Po maratono tuo 100% įsitikinau.
Pradėjus bėgti antrą ratuką, ties Geležinio Vilko tiltu, pasivijo 4 val. grupė. Grupės vedlys pasiūlė išjungti blogus jausmus ir pabandyti bėgti kartu. Tempas tiko, viskas buvo ganėtinai gerai, grupės atmosfera padėjo trumpam pamiršti savo pėdas ir pabandyti kabintis. Tačiau pasiekus Vingio parką aš  nebegalėjau ignoruoti skausmo ir padėjau mastyti kaip įveikti likusius 17 km. Vingio parkas tapo bandymų poligonu - reikėjo rasti kūno poziciją/bėgimo techniką, kuri leistų finišuoti, nes eiti visai negalėjau. Paieškų metu "vidinis demonas" ištarė - viskas čia tavo DNF :), nedaug trūko ir būčiau patikėjęs. Tačiau aišku viena - kaip bebūtų blogai visą laiką yra viltis. Blogiausiu momentu atsiranda mintis/idėja, kuri tave neša į priekį, tuo momentu nebūna jokių kojų, rankų, galvos, nugaros ir t.t., lieka tik ji - mintis/idėja.
Viskas kitkas buvo tiesiog nuostabu - jokių pritrynimų, jokių juodų nagų, beveik jokio mėšlungio, t.y. beveik medaus statinė, tačiau su deguto šaukštu :)
Reziumė paprasta - skausmas ateina ir praeina, "vidinis demonas" lieka amžiams. Bėgimas yra geriausia priemonė susitarti ir išmokti sugyventi su savo "vidiniu demonu".

GPS informacija čia: http://www.movescount.com/moves/move18646822

Finišo jausmas tik teigiamas:

Apibėk Lietuvos Top 10 didžiausių ežerų kartu!

Idėja apibėgti TOP 10 didžiausių Lietuvos ežerų formavosi ilgai, kol nusprendžiau pradėti šį savo nuotykį jau š.m. rudenį.

Didžiausi Lietuvos ežerai:

Ežeras	Plotas, ha	Gylis, m
Drūkšiai (Keisim i Asvėją)	-	-
Dysnai	2439,4	6,0
Dusia	2334,2	31,7
Sartai	1331,6	22,0
Luodis	1320,0	16,5
Metelys	1292,0	15,0
Platelių ežeras	1209,6	46,6
Avilys	1209,0	13,5
Rėkyvos ežeras	1150,9	7,0
Alaušas	1054,0	42,0

Drūkštus pakeičiau Asvėja, vien dėl didelio nenoro gilintis į Baltarusijos pasienio subtilumus :)

Planas turėtų būtų toks:

* Asvėja bus bandoma įveikti š.m. spalio 12 dieną 8 val. startuoju Dubingiuose.

* Dusia + Metelys bus bandoma įveikti š.m. lapkričio mėnesį, orus ir dieną bandysiu derinti lapkričio mėnesį.

* Toliau visi likę ežerai vienas po kito, eiliškumas gali keistis atsižvelgiant į mano užimtumą, orus bei varžybų kalendorių.

* Kulminacija turėtų būti kitais metais rudeniop apibėgtos Kauno marios - trasa prasidėtų vienoje Nemuno pusėje (Piliuonoje), baigtųsi kitoje pusėje (Anglininkai). 

Truputį techninių niuansų:

* Trasos  - kuo daugiau "TRAIL", t.y. kuo arčiau ežero, tačiau įveikiamais takeliais, keliukais ir keliais, bekelės (off-road) bandysiu vengti pagal galimybes.

* Prieš kiekvieną bėgimą bandysiu suformuoti GPS track failą, kurio pagalba bus galima likti trasoje su GPS įrenginio pagalba.

* Taip pat bus sudaromas įprastas žemėlapis, kad būtų galima orientuotis vietovėje netekus GPS įrenginio.

* Kiekvienas bėgantis kartu, turėtų pasirūpinti pats vandeniu, rūbais, maistu ir t.t. pagal poreikius. Tai bus "self support" stiliaus bėgimai. Viskas kas reikalinga turėtų būti nešamasi kuprinėje.

* Kiekvienas bėgimas turėtų prasidėti ir baigtis šviesiu paros metu, tačiau jei yra tikimybė nespėti, rekomenduojama pasiimti žibintą. 

* Telefonas būtinas, kad būtų galimybė išsikvieti pagalba jei jos prireiks.
* Informuoti artimuosius kur vyksta bėgimas, bei kiek laiko tai galėtų trukti. Palikus šia informaciją, nelaimės atveju lengviau paaiškinti kur randiesi.

Susitiksim prie ežerų :)