Oslo Ecotrail - 2017 (80k)

Oslas, šviesa ir judėjimas

Norvegija dažnai romantizuojama - fjordai, kalnai, tvarka, ramybė. Tačiau už to atviruko slypi šalis, kuri didelę metų dalį gyvena be saulės.

Ilgi, tamsūs mėnesiai, trumpa dienos šviesa, žema temperatūra. Psichologinis fonas čia kitoks nei pietuose. Neatsitiktinai Skandinavijos šalys ilgus metus buvo tarp pirmaujančių Europoje pagal savižudybių statistiką. Nors situacija gerėja, tamsos įtaka žmonių savijautai yra reali ir jaučiama.

Ir čia labai ryškiai pasimato norvegų santykis su judėjimu.

Sportas Norvegijoje nėra mada. Jis nėra „hobby“. Jis yra kultūros dalis. Slidinėjimas, bėgimas, žygiai, dviračiai - tai ne priedas prie gyvenimo, tai jo struktūra. Vaikai nuo mažens mokomi būti lauke. Miestai planuojami taip, kad galėtum išbėgti tiesiai į mišką. Holmenkollen tramplinas nėra tik sporto objektas - tai simbolis.

Kai trūksta šviesos, kūnas tampa šviesos šaltiniu. Endorfinai, ritmas, kvėpavimas, prakaitas - tai būdas suvaldyti tamsą.

Gal todėl ir Oslo Ecotrail dalyvių starto tempas buvo toks, lyg 80 km būtų kasdienė rutina. Judėjimas čia - ne ekstremalus pasirinkimas, o norma.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/oslo-ecotrail-2018-80k

Dolomitai #2: pirmas kartas, kai kalnai leidžia grožėtis, ir antras, kai jie pradeda rimtus reikalus - 2016 (120K)

 2016: Lavaredo Ultra Trail - kai sugrįžti į tuos pačius kalnus, bet jau visai ne dėl to paties

Pasiruošimas Lavaredo 2016, jei žiūrėti visiškai sąžiningai, nebuvo toks, kokį galėtum pavadinti idealiu, ypač kai galvoje sukasi tikslas - 24 valandos. Trys savaitės po maždaug devyniasdešimt kilometrų, viena savaitė su 106 kilometrais, vienos 50 kilometrų varžybos su 2500 metrų sukilimo, du „Ne.Normalūs“ bėgimai po 38 kilometrus, trys ilgi bėgimai po 32-36 kilometrus - viskas atrodė kažkur tarp „geriau nei nieko“ ir „kažin, ar to pakaks“. Kilometrų buvo surinkta mažokai, bet kiek laiko buvo rasta, tiek ir surinkta, o ultra dažnai būna ne apie idealų planą, o apie tai, kiek realiai sugebi atsinešti iki starto.

Savaitė prieš atvykimą žadėjo maždaug 10-14 laipsnių šilumos ir daug lietaus, todėl bent jau teoriškai atrodė, kad sąlygos bus vėsios ir pakenčiamos. Tačiau atvykus temperatūra pačioje Cortinoje pakilo iki 28-30 laipsnių, saulė taip kepino, kad tiesiogine prasme klijavo prie žemės, o net 2500 metrų aukštyje vėsumos buvo minimaliai ir reikėjo slėptis nuo saulės. Toks karštis kėlė tikrą galvos skausmą dar net neįžengus į trasą, nes visos prognozės iki tol žadėjo visai kitokį scenarijų.

Iki starto likus dviem valandoms, Cortiną užklupo nerealaus stiprumo liūtis su žaibais ir stipriu vėju. Kalnuose toks siautulys nebeatrodo linksmai, nes visa aplinka labai greitai primena, kad visa tavo technika, planai, mitybos strategijos ir net geros treniruotės labai greitai tampa antraeilės, jei oras nusprendžia įvesti savo tvarką. Visa laimė, likus maždaug trisdešimčiai minučių iki starto, lietus liovėsi ir stovint starto koridoriuje jau darėsi karšta, todėl buvo aišku, kad lietaus striukė keliauja į kuprinę. Drėgmė tuo metu buvo didelė, temperatūra apie dvidešimt laipsnių, bet realus jausmas buvo toks, lyg būtų dar daugiau.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomitai-2-pirmas-kartas-kai-kalnai

Dolomitai #1: pirmas kartas, kai kalnai leidžia grožėtis, ir antras, kai jie pradeda rimtus reikalus-2013 (47K)

 2013: Cortina Trail - kai pirmą kartą atvažiuoji į kalnus ir jie dar leidžia tiesiog žiūrėti

Cortina Trail tuo metu man buvo seniai puoselėta ir pagaliau materializavusi mintis. Ne tokia, kuri ateina spontaniškai, o tokia, kuri ilgai gyvena kažkur galvoje, iš nuotraukų, pasakojimų ir bendro supratimo, kad Dolomitai yra ta vieta, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir patirti judant. Tuo metu dar viskas buvo pakankamai paprasta - bent jau galvoje. Trasa, pakoregavus dėl blogų oro sąlygų, buvo maždaug 47,5 kilometro ilgio, su ~2000 metrų sukilimo, apie penkiais šimtais metrų mažiau nei originaliai planuota, o laiko limitas buvo 12 valandų. Kitaip tariant, jei žiūrėti tik į skaičius, viskas atrodė pakankamai racionalu ir suvaldomai sudėtinga. Tačiau jau prieš startą buvo aišku, kad kalnai čia turi savo nuomonę ir ta nuomonė nepriklauso nuo jokių dalyvių norų.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomitai-1-pirmas-kartas-kai-kalnai

Gran Trail Courmayeur - 2015 (60k)

 Kai kalnai reikalauja visko… bet grąžina daugiau

2015 m. liepos mėnuo. Courmayeur. Karštis, akmenys, sniegas, grandinės ir viena ilga diena, kuri pasibaigė ne finišo linijoje, o mažoje asfalto įkalnėje su dukra.

Kodėl GTC?

Courmayeur - klasikinis Italijos Alpių miestelis, kur kalnai - ne vaizdas, o gyvenimo fonas.

Jame kvepia pušimis, kava, ir subtilia italų ramybe. Žmonės čia eina su lazdomis ne dėl mados, o todėl, kad ką tik nulipo nuo viršukalnės. Langinės, balkonai su gėlėm, akmeninės sienos, siauri posūkiai, ir tas nepaaiškinamas kalnų šarmas, kurio nesumodeliuosi.

Bėgau čia ne atsitiktinai.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/gran-trail-courmayeur-2015-60k

Long Trail Barcelona - 2015 (70K)

Šiemet mano pagrindinis tikslas nebuvo Barselona.

Ji buvo tik stotelė.

Tikrasis tikslas laukė rudenį – CCC, prie Monblano. Ilgas, rimtas bėgimas, kuriame svarbu ne tik kojos, bet ir galva. Tokia, kuri neišsijungia tada, kai kūnas pradeda derėtis. Ėjau ta kryptimi – rinkdamas patirtį, ne kilometrus.

Long Trail Barcelona tapo pirmuoju sezono ultrabėgimu.

69 kilometrai. Apie 2500 metrų sukilimo.

Pakankamai ilga, kad kūnas neapsimestų.

Pakankamai sudėtinga, kad galva pradėtų kalbėti.

Važiavau be spaudimo.

Be tikslo laikui.

Be ambicijų lentelėse.

Norėjau tik finišuoti ir stebėti: kaip maitinuosi, kaip tvarkausi su karščiu, kaip elgiuosi tada, kai viskas ima slysti iš rankų.

Prieš startą

Startas – 8:00 ryto, Beguès miestelyje. Parkas dar miegojo, bet jau buvo budrus. Įrangos patikra griežta. Kiekvienas gelis, kiekviena potenciali šiukšlė pažymėta numeriu. Jei paliksi – būsi išbrauktas.

Man toks požiūris patiko.

Gamta čia nebuvo fonas.

Ji buvo priežastis.

Aplink – mažai kalbų. Daug tylos. Daug žvilgsnių į save.

 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-kilometru

Tai, kas lieka tarp krantų - Asvėja

Yra vietų, prie kurių grįžti nesugalvoji – tiesiog grįžti.

Asvėja man buvo viena iš jų.

Ilgiausias Lietuvos ežeras, bet man jis niekada nebuvo apie rekordus ar kilometrus. Labiau apie tylą. Apie tą būseną, kai vanduo rudenį tampa veidrodžiu, o tavo paties judesys atrodo per intensyvus. Apie mišką, kuris vieną kilometrą atviras ir šviesus, o kitą – tamsus, tankus, tarsi uždarantis tave į tamsą.

Trail bėgimas Lietuvoje tada dar buvo labiau idėja nei scena. Keli žmonės, kelios galvos, GPS failai ir noras pasidaryti nuotykį be fanfarų. Kažkur tame fone man ir gimė mintis – apibėgti Asvėją.

2013: kai viskas dar buvo planas

2013-aisiais tai prasidėjo labai paprastai – nuo žemėlapio.

Idėja buvo aiški: susipažinti su ežeru, pamatyti jo pakrantes, patirti nuotykį ir pabandyti tai, kas tuo metu dar nebuvo įprasta – self support bėgimą. Be maitinimo punktų, be trasos juostelių kas kelis šimtus metrų. Su savo vandeniu, savo maistu ir savo sprendimais.

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/tai-kas-lieka-tarp-krantu-asveja

Dolomiti Extreme Trail - 2014 (53k)

Į Dolomitus atskridome paprastai.

Vilnius – Bergamas. Oro uostas, bagažas, trumpas laukimas, ir netrukus jau sėdėjome Fiat 500. Maža mašina, dideli planai. Išlėkėme Forno di Zoldo kryptimi, palikdami oro uostą už nugaros ir vis labiau grimzdami į kalnus.

Į slėnį atvykome jau sutemus. Miestelis tylus, šviesų nedaug. Navigacija rodė, kad esame beveik vietoje, bet jokio viešbučio nesimatė. Teko kilti aukštyn – kelis šimtus metrų serpantinu, vis siaurėjančiu keliu, kol galiausiai sustojome prie vartų.

Atidarėme juos ir tamsoje pamatėme tik didelį pastatą ir didelį, aptvertą kiemą. Jokios iškabos. Jokios registratūros. Tik tyla ir jausmas, kad gal kažkur suklydome.

Skambinome. Beldėmės. Laukėme.

Duris atidarė vienuolė.

Tik tada paaiškėjo, kad per booking.com nusipirkome nakvynę vienuolyne. Keli kambariai jame buvo pritaikyti keliautojams. Paprasta. Ramu. Labai itališka.

Ryte mus pažadino varpo gaudesys, kviečiantis maldai. Ant sienos – kryžius. Už lango – kalnai. Ramybė buvo tokia gili, kad atrodė šiek tiek per daug prieš tai, kas laukė rytoj. 

<...>

Dėkoju, kad skaitote.

Tai yra sutrumpinta straipsnio versija. Pilnas tekstas publikuotas Long-term Practice Substack leidinyje.

👉 Skaityti pilną straipsnį:

https://mgreblikas.substack.com/p/dolomiti-extreme-trail-2014-53k