#6 - OceanMan swim 8 km -> Lausanne, Switzerland

Žadintuvas suskamba 6:00 ir tenka save versti iš lovos. Už lango absoliuti tamsa, miestas dar miega. Praveriu langą ir vėsuma užtvindo kambarį. Nieko nuostabaus, naktį lijo ir jau ruduo, todėl vasariškos šilumos tikėtis čia nereikia.

Valausi dantis ir suprantu, kad ramybės, kuri buvo dar vakar jau nebėra - prieš startinis jaudulys maišo šaukštu smegenis ir modeliuoja visokius scenarijus. Prabėga galvoje keli labai pozityvūs scenarijai, bet dauguma vizijų yra skausmingos. Bandau vyti besibraunančias nekokias mintis ir bandau tiesiog koncentruotis į pasiruošimą. Patikrinu sudėtus daiktus, užsimaišau Mourten‘o, nusiplaunu obuoliuką ir apsirengęs viską ką turiu šilčiausio, pajudu link lifto.

Lozana pasitinka visiška tyla ir ramybe, net kiemsargių nėra. Miestas miega, nes tik keistuoliai keliasi sekmadieni 6 valandą ryto ir keliauja kažkur į paplūdimį. Visa laimė lietus buvo jau pasibaigęs, nes jokios apsaugos nuo lietaus neturėjau. Pasileidžiu muziką iš telefono ir 15 minučių kelio skiriu apmąstymams apie šeimą ir kaip mums dabar sekasi. Mintys motyvuoja ir kartu sužadina stiprų norą kuo greičiau viską čia pabaigti ir judėti namo.

Į starto vietą jau esu važiavęs ne vieną kartą, tačiau kai tave veža 20 minučių autobusu, jau pasidaro negera. Tu pilnai ir sąmoningai nesuvoki kiek 8 kilometrai vandeniu bus ir kokie iššūkiai ten laukia. Pasukus autobusui į stovėjimo aikštelę, net apsidžiaugiau, nes kiek gi galima važiuoti.

Pirmi žingsniai išlipus iš autobuso buvo labai netgi vėsūs, todėl baimės akys pasidarė dar didesnės. Kas ta vėsuma, juk greitai šoksi į vandenį ir jau bus visiškai nebesvarbu, kas ten vyksta virš vandens ir kokia ten temperatūra. 
Iš vakaro mums buvo pasakojama apie vandens temperatūrą svyruojančią tarp 18 ir 19 laipsnių, kas visai gerai, tačiau vis tiek pakrantės apsauga neleido niekam plaukti be hidro kostiumų, kas automatiškai galėjo reikšti – jie tikisi blogesnių oro sąlygų.

Tolumoje - lietus!!!

Aš visą  laiką mėgstu „pasisveikinti“ su vandeniu ir suprasti ar jis bus draugiškas man šiandien ar turėsiu vargelio. Šį kartą pirmas kontaktas buvo nieko gero nežadantis. Vanduo dvelkė vėsuma, tolumoje matėsi stiprus lietus ir dar tas keistas rūpesti organizatorių veiduose, nepridėjo pasitikėjimo ir niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad čia viskas bus gerai.

Bandau pasirinkti gerą starto poziciją, nesinori pakliūti į 150 plaukikų mėsmalę  ir pirmuose kilometruose kovoti ne su savimi, bet dar ir su aplinkiniu chaosu. Startinis chaosas visada pareikalauja jėgų ir kartais baigiasi visai netikėtai nesmagiai – akinukai pilni vandens, keletą smūgių kojomis arba rankomis, keli gurkšniai vandens ir stipriai numuštas ritmas ir nuotaika. Todėl stengiuosi pasirinkti vieną arba kitą starto koridoriaus kraštą ir niekada nelėkti pirmas į vandenį, kadangi distancija ilga, o kelios sekundės pirmuose metruose visiškai nieko nereiškia.

Startas duotas ir mes visi atsiduodam Ženevos ežero vandenims. Pirmieji metrai yra savotiškas šokas – pirmas kontaktas, pajauti vandens temperatūra visu kūnu ir po truputė adaptuojiesi prie ritmo ir kvėpavimo. Nuo pirmų sekundžių suprantu, kad čia nėra tų žadėtų 18 laipsnių šilumos ir ežeras stipriai šaltesnis, nei galima buvo tikėtis.  Per daug nesinervinu, nes jau nieko nepakeisi ir pradedu ieškoti savojo ritmo. Kadangi šalta, bandau laikyti pakankamai gera tempą ir ieškotis kitų plaukikų kojų, kad galėčiau lengviau orientuotis ir truputį taupyti savo jėgas.

Pirma valanda buvo kaip sviestu patepta ir mintyse pradėjau laukti pirmos maitinimo platformos. Ji turėjo būti 4 km atstumu ir tai būtų jau ½ atstumo įveikta. Kaip bebūtų smagu, bet antroji valanda jau buvo stipriai vėsesnė. Gal vandens temperatūra ir nenukrito, tačiau kūnas pradėjo šalti ir niekaip nepavykdavo sušilti. Antroje valandoje dalyviai labai stipriai prasiskirstė ir susidalino į mažas grupeles. Man dalinai nepasisekė, nes mano grupėje niekas nenorėjo plaukti pirmas, kadangi reikia orientuotis ir dar vežti kažką ant kojų arba šono. Šė vaidmenį pasiimu aš ir dirbdamas 5 plaukikų garvežiu aš juos vežiau link mano ilgai lauktos maitinėlės. Prieš maitinėlę pasitraukiau į šoną, kad traukinukas praplauktų pro šalį ir galėčiau ramiai suvalgyti savo turimo gėliuko ir pasidėlioti tolimesnius planus.

Po maitinėlės labai greitai pasivijau praleistus plaukikus ir jau dabar bandžiau pakaboti aš ant kojų ir atsigauti. Niekaip nepavyko man kabintis – vienos taip stipriai sulėtėjo, kad nebuvo įmanoma plaukti, kitos žiauriai vinguriavo, kas vėl pradėjo kelti papildomų sunkumų. Labai ilgai netrukęs priimu sprendimą atsiskirti, išplaukti truputį toliau nuo kranto linijos į ežerą ir likti vienas, sprendimas pasiteisina ir vėl judu į priekį visai smagiu tempu.
O taip, smagiu tempu!!! Nėra ten jokio smagaus tempo, lyg ir dirbu stipriai, technika nesugriuvus, jėgų dar tikrai turiu, tačiau laikrodis rodo blogai ir niekaip nesuprantu kodėl.

5 kilometre laukė dviejų trasų susijungimas – 8 ir 3,2 km. Šio susijungimo labai laukiau ir tikėjausi šiame taške būti jau po 1,5 valandos, bet kai praplaukiau susijungimo vartus ir pasižiūrėjau į laikrodį, negalėjau patikėti skaičiais – aš vandenyje jau daugiau nei 2 valandos, o dar tik 5 km.

Plaukiu link maitinėlės esančios 6 km ir bandau susigaudyti, kas čia ne taip, kodėl viskas taip lėtai juda į priekį... Pasiekęs maitinimo plaustą, vėl stoju ir bandau maitintis savo gėliukais. Kol aš juos traukiuosi užkištus už hidro kostiumo klešnės, pastebiu keistenybę – mane stipriai neša į krantą ir aš tolstu nuo platformos. Va tuomet man ir viskas susideda į lentynas – mane neša srovė ir ne plaukimo kryptimi, srovės vandens temperatūra tokia, kad gelia plaštakas, pėdas ir kaklą, žodžiu, viską kas nepridengta. Nuo šios akimirkos prasidėjo visiškas išgyvenimo etapas. Jau netikrinu laiko, nebebuvo svarbu niekas, buvo pagrindinis tikslas finišas.

Kai pradėjo nurinkinėti plaukikus iš trumpesnės distancijos tiesiai iš po panosės, tuomet jau pradėjau abejoti ar pavyks man čia prisikapanoti iki jau beveik ranka pasiekiamo tikslo. Nuo 6,5 km iki 8,2 km dirbau kaip nežinau kas ir rankytės pradėjo virsti visiškai nekontroliuojamais botagėliais, galvoje sukosi tik viena mintis, kad neprasidėtų koks mėšlungis ir pakaktų energijos prisikapanoti iki pabaigos. Šia atkarpą plaukiau beveik 1,5 valandos, vidutiniškai greitis buvo 4 minutės per 100 metrų... Karlai 4 minutės šimtui metrų? Kas čia per plaukimas? O taip, čia taip būna, kai tavo generuojama jėga truputuka didesnė, nei potvynio srovės. Dar labai pasisekė, nes jei srovė būtų buvusi nors kiek stipresnė, aš prie geriausių norų būčiau nuneštas į priešingą pusė, nei finišas ir jau ten be pakrantės tarnybos nebūtų apsieita.

Po paskutinio plūduro, pakeitus kryptį link kranto, paskutinius metrus su rankomis botagėliais, pavyko suplaukti 2:00 minutės per 100 metrų.

Finišas buvo saldus, labai džiaugiausi krantu

Dėl srovių 8 km distancija pailgėjo 600 metrų. 

View this post on Instagram

Oceanman Lausanne 8k finish after more than 4 hours of swimming in cold and choppy water 🏊🏻‍♂️🥶🌊🌧#openwaterswim #openwater #oceanman #oceanmanswim #Lausanne #lakeleman #coldwater

A post shared by Marius Greblikas (@balticwildrun) on Sep 9, 2019 at 5:58am PDT

Jau krante pažvelgiau į laikrodį ir stipriai nustebau - 4:16:00, kas automatiškai turėjo mane kažkur ištraukti iš vandens ir nebeleisti toliau plaukti. Maksimalus laikas šiai distancijai buvo 4:00:00.

Organizatoriams duodu didelį pliusą, kad jie leido žmonėms saugiai kovoti ir pabaigti distanciją, o paskutinis dalyvis finišavo beveik po 6:00:00 valandų.

Čia dėliojasi paprastą tiesą – koks bebūtum kietas, motulė galta yra vis tiek kietesnė ir jei ji leis tau kovoti, tuomet tu nugalėtojas, jei neleis, teks pralaimėti.   

Muštas, bet neprimuštas...