Ir vėl pirmas kartas...

Vieną diena atsikėliau ir supratau, kad man žiauriai kažko trūksta. Niekaip galva negalėjo atrasti kas čia negerai. Kaip ir fizinio aktyvumo turiu nemažai, sportuoju 5 kartus per savaitę, tačiau kažkas ne taip. O kas čia gali būti taip, kai tu esi uždarytas tarp keturių sienų ir negali jausti tos laisvės laimės, kai pasikrauni laikrodį ir pasileidi arba į ežerą arba į mišką kelioms valandoms ir daugiau apie nieką negalvoji, tik apie galimybe judėti į priekį ir rinkti nuotykių akimirkas.
Lygiai prieš 2 metus buvo paskutinis protu nesuvokiamas nuotykis, kurio prisiminimus gaivino visi socialiniai tinklai ir mano bendražygis. Taip skauda vidui, kad negaliu to, ką galėjau anksčiau ir net nedrįstu apie tai pagalvoti. Kodėl nedrįstu? – o gi todėl kad bijau. Taip bijau, jums nepasigirdo. Bijau, kaip pirmą kartą, nes žinau kaip tai vilioja ir kaip tai skauda, kai tu pradedi pirmą kartą.
Rytas buvo saulėtas, bet neperšiltas. Aš kaip ir kiekvieną rytą vedžiau šunį rytinio pasivaikščiojimo ir staiga man kažkas atsitiko. Aš tiesiog nustojau bijoti, dėjau pirmą žingsnį ir net prisimerkiau iš pasitenkinimo. Norėjau, kad ta akimirka tęstųsi kuo ilgiau, nes juk tai pirmas kartas, o kas bus paskui man nebuvo įdomu. Akinius susidėjau į striukę, užsitraukiau kaukę, kad nesimatytų paklaikusių akių ir riedančių ašarų. Pasileidau ir žingsnis po žingsnio judėjau kur akys vedė. Euforija netruko ilgai, po kelių šimtų metrų aš supratau, kad tai ką kūnas galėjo keli metai atgalios, jau seniai nebėra, likę tik prisiminimai galvoje, o kūnas pamiršęs viską.

Šuo nustebės pasižiūrėjo į mane akies krašteliu ir jei būtų galėjęs kalbėti, būtų paklausęs ar viskas tau tvarkoje. O aš tiesiog dėliojau kojas, kaip koks nesveikas senukas, prakaitas žliaugė ir širdis daužėsi. Tas neskanus ir kartu labai laukiamas pirmas kartas, aš judėjau lėtai ir norėjau, kad tai tęstųsi kuo ilgiau.  Kai atsitokėjau, visas kūnas rėkė – Ką tu man darai? Aš nenoriu, man ir taip gerai buvo gyventi! Palik mane čia ir eik namo...
Sustojau tiesiai virš vandens ir stebėjau kaip jis teka tolyn ir įveikia kiekvieną kliūtį sutiktą kelyje. Stebėjau ir galvojau, kiek man dar pastangų reikės įdėti, kad parsiridenčiau namo ir lyg niekur nieko pasislėpčiau savo darbo kambarį, kad niekas nepamatytų mano netikėto išpuolio prieš patį save.
Tai aš apsisukau, taip aš vos parsiradau namo, taip aš niekam nieko nesakiau, taip aš pats sau nepatikau, taip aš turėjau planų...
Šiandien eina jau 8 diena, kai aš bėgu kiekvieną vakarą ir šiandien bėgsiu ir rytoj bėgsiu, kiek tai truks aš nežinau, bet susitinkam čia ir aš papasakosiu kaip man sekasi.