Baseiniukas vėl atviras

 Šiandien ta diena, kai po trijų mėnesių baseinas buvo atidarytas ir leido prasiplaukti. Šiandien važiavau į baseiną jausdamas šiokią tokią įtampėlę, tiesiog nežinojau kokios bus sąlygos, kaip jausis organizmas vandenyje po tokios pertraukos. Labai bijojau, kad visas pasiektas progresas, bus kažkur dingęs ir vėl reikės viską pradėti iš naujo.

Gerai norėčiau trumpai papasakoti apie karantino metu veikiantį baseiną. Maksimalus baseine galinčių būti žmonių kiekis yra 30. Tačiau vietoje 8 takelių, liko tik trys. Trys dvigubi takeliai – kiekvienam takelyje po 10 plaukikų. Nu ir tie kas yra turėję treniruotes baseine, gali puikiai suprati koks chaosėlis gali tvyroti tokiame takelyje. Apie „socialine distancija“ čia jau nekalbu, nes tikrai lengviau išlaikyti socialine distancija viename takelyje 5 plaukikams, nei 10 plaukikų dideliam plačiam, bet vis tiek viename takelyje.

Pukšteliu į vandenį ir bandau žiūrėti, ar liko kas nors po tokios pertraukos. Pirmi keli ratukai, visikas „koldūnas“, vandens nejauti, kvėpuoti sunku, kažkur skubi ir t.t. Žodžiu lengva panikėlė yra ir reikia su ja susitaikyti. Prasuku kelis ratukus „drill‘su“, praplaukiu visais stiliais ir jaučiu kaip viskas po truputuka ateina. Pradžioje kvėpavimas, paskui rankos, matymas po vandeniu, grybšnis.

Apsipratus ir susukus pirmus kilometrus baseine, nusprendėme truputuka pakelti tempą – pasidaryti atkarpėles.

Tai čia yra "socialinė distancija" ar ne?

Bendru sutarimu apturėjom tokį setą:

4x25m

2x50m

1x100m
1x200m
1x100m

2x50m

4x25m

Rukštelės prigeneravom pakankamai, raumenukus jaučiu neblogai. Rytojui džiovinu rankšluostuką ir ruošiuosi naujai dienai.

Ir vėl pirmas kartas...

Vieną diena atsikėliau ir supratau, kad man žiauriai kažko trūksta. Niekaip galva negalėjo atrasti kas čia negerai. Kaip ir fizinio aktyvumo turiu nemažai, sportuoju 5 kartus per savaitę, tačiau kažkas ne taip. O kas čia gali būti taip, kai tu esi uždarytas tarp keturių sienų ir negali jausti tos laisvės laimės, kai pasikrauni laikrodį ir pasileidi arba į ežerą arba į mišką kelioms valandoms ir daugiau apie nieką negalvoji, tik apie galimybe judėti į priekį ir rinkti nuotykių akimirkas.
Lygiai prieš 2 metus buvo paskutinis protu nesuvokiamas nuotykis, kurio prisiminimus gaivino visi socialiniai tinklai ir mano bendražygis. Taip skauda vidui, kad negaliu to, ką galėjau anksčiau ir net nedrįstu apie tai pagalvoti. Kodėl nedrįstu? – o gi todėl kad bijau. Taip bijau, jums nepasigirdo. Bijau, kaip pirmą kartą, nes žinau kaip tai vilioja ir kaip tai skauda, kai tu pradedi pirmą kartą.
Rytas buvo saulėtas, bet neperšiltas. Aš kaip ir kiekvieną rytą vedžiau šunį rytinio pasivaikščiojimo ir staiga man kažkas atsitiko. Aš tiesiog nustojau bijoti, dėjau pirmą žingsnį ir net prisimerkiau iš pasitenkinimo. Norėjau, kad ta akimirka tęstųsi kuo ilgiau, nes juk tai pirmas kartas, o kas bus paskui man nebuvo įdomu. Akinius susidėjau į striukę, užsitraukiau kaukę, kad nesimatytų paklaikusių akių ir riedančių ašarų. Pasileidau ir žingsnis po žingsnio judėjau kur akys vedė. Euforija netruko ilgai, po kelių šimtų metrų aš supratau, kad tai ką kūnas galėjo keli metai atgalios, jau seniai nebėra, likę tik prisiminimai galvoje, o kūnas pamiršęs viską.

Šuo nustebės pasižiūrėjo į mane akies krašteliu ir jei būtų galėjęs kalbėti, būtų paklausęs ar viskas tau tvarkoje. O aš tiesiog dėliojau kojas, kaip koks nesveikas senukas, prakaitas žliaugė ir širdis daužėsi. Tas neskanus ir kartu labai laukiamas pirmas kartas, aš judėjau lėtai ir norėjau, kad tai tęstųsi kuo ilgiau.  Kai atsitokėjau, visas kūnas rėkė – Ką tu man darai? Aš nenoriu, man ir taip gerai buvo gyventi! Palik mane čia ir eik namo...
Sustojau tiesiai virš vandens ir stebėjau kaip jis teka tolyn ir įveikia kiekvieną kliūtį sutiktą kelyje. Stebėjau ir galvojau, kiek man dar pastangų reikės įdėti, kad parsiridenčiau namo ir lyg niekur nieko pasislėpčiau savo darbo kambarį, kad niekas nepamatytų mano netikėto išpuolio prieš patį save.
Tai aš apsisukau, taip aš vos parsiradau namo, taip aš niekam nieko nesakiau, taip aš pats sau nepatikau, taip aš turėjau planų...
Šiandien eina jau 8 diena, kai aš bėgu kiekvieną vakarą ir šiandien bėgsiu ir rytoj bėgsiu, kiek tai truks aš nežinau, bet susitinkam čia ir aš papasakosiu kaip man sekasi.
 

Nugara, nugara, oi ta mano nugara....

Nugaros reikalai man ramybės neduoda, jau turbūt kokius 2-3 metus. Bėgti nustojau, nes nugara neleido jaustis komfortiškai. Tikėjausi ją susitvarkyti ir vėl pradėti jaustis gerai, tačiau laikas nuo laiko ji man „šaudavo“ taip stipriai, kad aš niekaip nesuprasdavau kodėl man taip sekasi su ja.
Pradžioje skausmai kartodavosi tik tuo periodu, kai šilumą keisdavo šaltis ir visą laiką nurašydavau liaudiškai diagnozei – tai gi perpūtė, pratraukė ir t.t. net nusipirkau vilnos apatinius marškinėlius, kurie turėjo užtikrinti tam tikrą saugumą nuo perpūtimo, pratraukimo. Labai nemažai skyriau dėmesio nugaros stiprinimui, balansiniams pratimams ir atrodė viskas jau lipa iš nesėkmių duobės ir vėl galėsiu pilnu tempu judėti, tačiau po kiekvieno pagerėjimo ateidavo žiaurus nusivylimas. Turbūt kiekvienas turėjęs nugaros problemų, galėtų  papasakoti – kaip iš didvyrio, patampi visišku bejėgiu. Nieko negali padaryti – nei batu apsiauti, nei užpakalio normaliai nusivalyti... Tampi ligoniu ir stipriai priklausomu nuo artimųjų pagalbos bei nuskausminamų vaistų.
Vieną kartą buvau taip prisižaidęs, kad pragulėjau lovoje iki 3-4 parų, su iš skausmo perkreiptu veideliu, negalėdamas nei miegoti, nei gulėti. Visa laimė draugas padėjo suleisdamas vaistus ir padėjo iškęsti uždegimą. Po visu skausmu, skyriau daug dėmesio šiai problemai ir nutariau išsitirti nuo iki. Buvo padaryta viskas, kas buvo galima – rentgenas, magnetinis rezonansas, judesių amplitudės analizė ir dar bala žino kas. Ar aš nustebau, kai sužinojau ką rado? Tikrai taip, nes nieko apčiuopiamo nerado, sakė reikia pailsėti ir išsigydyti. Tuomet turėtu susitvarkyti, nes gi matai labai daug bėgioju, čia labai nesveika ir t.t.
Aš neprieštaravau, paklausiau rekomendacijų ir visiškai sustabdžiau bėgimą. Pasirinkau, tikrai draugiškiausią sporto šaką nugarai ir sąnariams – plaukimas.  Kaip ir viskas klostėsi normaliai ir be jokių problemų. Kelis kartus buvo nugaros skausmai, tačiau pavartojus skirtų vaistų, bet sumažinus krūvius, vėl viskas būdavo gerai.
Bet man nedavė ramybės viena mintis – kažkas čia negerai, dabar nugaros skausmai pasirodydavo visai nepriklausomai nuo oro sąlygų. Jie tiesiog nukrisdavo ir reikėdavo kažką daryti. Niekaip nepavykdavo tiksliai užčiuopti priežasties. Bet jau buvo beveik aišku, kad čia ne perputimai kalti, čia kažkokia veikla duoda tam tikrus trigerius ir aš praleidęs pradžią paskui turiu bėdų.  Pradžioje bandžiau viską suversti dideliems krūviams, nes plaukimas nauja sritis man, tai kūnas nespėja adaptuotis, todėl kenčia nugara. Deja netiesa, šiemet buvau 6 dienų plaukimo stovykloje, kurioje buvo žvėriški krūviai, tačiau nugaros neskaudėjo. Skaudėjo viską, bet tik ne nugarą. Tuo metu nebuvo laiko mąstyti, kodėl čia taip yra, tačiau giliai tikėjau, kad surasiu tam paaiškinimą.
Jau 6 savaitė kaip sėdim visi karantine ir niekur negalime eiti, niekur negalime sportuoti, visi baseinai uždaryti. Todėl dirbu iš namų ir intensyviai propaguoju – sausumos treniruotes plaukikams. Dirbu 5 dienas per savaitę ir viskas puikiai. Dabar vietoj bėgimo batelių arba plaukimo akinukų, kiekvieną miela diena man kompaniją palaiko gumos, gumos ir dar kartą gumos. Dirbant su gumomis, svarbu neužstigti rutinoje, turi pastoviai kaitalioti pratimus, sunkumą ir intensyvumą. Atrodo nieko naują, bet per tiek laiko jau baigiau išbandyti visus internete randamus sauso plaukimo, core ir kitus pratimus, reikėjo ieškoti kažko naujo.  Pro akis nepraslydo gerai žinomo Chris Heria video, kuriame jis pasakoja ir rodo viso kūno pratimus su guma - https://youtu.be/rXPLkz0cVoI . Aš nieko nelaukęs išbandžiau ir likau nustebęs, kiek daug reikalų galima nuveikti su tinkamomis gumomis ir be jokios papildomos įrangos.
Mano pratimų racione atsirado nauji pratimai – mirties trauka, pritūpimai. Kažką panašaus dariau, tačiau taip apkrauti „sėdimąją“ nebuvo pavykę jau seniai. Vaikščiojau laimingas ir patenkintas treniruotės sėkme ir planavau kur tokio tipo treniruotę galėčiau įterpti į savo treniruočių grafiką.
Tačiau lygiai po 24 valandų išlindo mano nugara. Taip dar nestipriai, bet aš turėdamas ilgą patirtį jau pabudęs naktį supratau, kad prasidėjo tai ko aš tikrai nelaukiau.
Ryte perkračiau visus veiksmus ir padaręs kelis pratimus supratau – tinginys arba užmarštuolis moka kelis kartus daugiau. Po paskutinės treniruotės, neatlikau sėdimosios raumens tempimo, todėl jis atsigaudamas po krūvio ėmė ir sutrumpėjo, o tai automatiškai įtakojo skausmą apatinėje nugaros dalyje. Dvi dienas, nieko kito nedariau – tik atsargiai tempiau mano sėdimosios raumenukus. Jau po 24 valandų stipriai palengvėjo, o po 48 valandų visai pradingo uždegimo arba kitaip skausmo židinys.
Ar čia tikrai ši priežastis, dar reikia patvirtinti, bet planuoju pradėti bėgioti, daryti pritūpimus ir būtinai daryti tempimus po kiekvienos treniruotės. Kaip man seksis parašysiu vėliau, bet  jei tai pasitvirtins, tai bus nuostabiausias karantino laikotarpio atradimas.

#Kiek galima iškęsti?

<...>

Jau ketvirta karantino savaitė prasidėjo. Darbuojuosi beveik mėnesį iš namų ir jau nebedžiugina. Aišku galėčiau pasakyti didelį ačiū darbdaviui, kuris sudaro sąlygas jaustis komandos nariu ir intensyviai darbuoti šiuo sudėtingu laikotarpiu.
Tačiau gyvo bendravimo su kolegomis jau pradedu rimtai pasiilgti. Visos nuotolinio bendravimo priemonės negali pakeisti kavos gėrimo pertraukėlių, bendrų pietų arba tiesiog pokalbių kilusių spontaniškai darbo vietoje.
Kol nebuvo karantino, nelabai tikėjau, kad man taip truks bendravimo. Atrodė kad galėčiau išgyventi vienas ir bendradarbių man prireiks tik tiek kiek darbams atlikti, tačiau pasirodo klydau. Bendrauti yra malonu ir būtina, nes žmogus yra sociali būtybė. Kitu atveju mes vis dar gyventumėm uolose ir žudytumėm vieni kitus maistui.
Šiandien sėdžiu ir galvoju - namų areštas yra bausmė ar ne? Dar prieš karantiną, šiuo klausimu mano nuomonė buvo labai paprasta - nei čia bausmė, nei čia ką - sėdi namie ir viskas. Tačiau dabar šiuo klausimu stipriai keičiasi mano požiūris ir tikrai daugiau taip nebemanau. Suprantu, kad žmogus pripranta net sėdėdamas vienutėje ir jaučiasi sąlyginai gerai...
Šiandien visi nori, kad karantinas baigtųsi, vėl normalus gyvenimas būtų tarp mūsų, deja greičiausiai senas, nerūpestingas gyvenimas nebegrįš. Ar bus vakcina ar ne, čia jau nebe didelis skirtumas, nes tas nesaugumo jausmas bus tarp mūsų. Aišku higienos reikalai, turėtų pasiekti visai kitą lygį, bet ar tai atneš ilgalaikę naudą aš nebūčiau tikras. Dar kai virusas buvo tik Kinijoje sakiau, kad Europoje tai tikrai taip nebus, nes rankų higiena, geriamas vanduo, maisto gamyba ir gyventojų tankumas visai kitame lygyje, bet kaip aš klydau ir šiandien turime, tai ką turime.
Klausimas vis dar aktualus šiandien - tai kiek mes iškęsim? Galvoju, jei žinočiau, kad karantinas tęsis kokius 2-3 mėnesius, jaučiu būtų lengviau susitaikyti ir laukti. Dabar situacija yra kaip tempiama guma - kas dvi savaites, karantiną pratęsiam dar dviem savaitėms ir taip atrodo tęsis be galo be krašto. Be birželio 1 dienos greičiausiai nieko nebus, sėdėsim visi namie ir tiek žinių. Kai kuriam verslui bus leista veikla su tam tikrais apribojimais, bet žmonės sėdės namie ir lauks Joninių. Joninės turėtų būti tikra viruso išvarymo šventė ir aišku be didelių susibūrimų, aišku su kaukėmis, bet jau su kepsniukais, laužais ir gali būti su artimais žmonėmis kartu, o ne per nuotolį.
Tai kiek aš galiu iškęsti? Nelabai aiškiai suformulavau :)
- Taip aš galiu iškęsti ir iškęsiu iki pačio galo :) Būkite sveiki ir susitiksime po karantino...

<...>