Žadintuvas suskamba 6:00 ir tenka save versti iš lovos. Už lango absoliuti tamsa, miestas dar miega. Praveriu langą ir vėsuma užtvindo kambarį. Nieko nuostabaus, naktį lijo ir jau ruduo, todėl vasariškos šilumos tikėtis čia nereikia.
Valausi dantis ir
suprantu, kad ramybės, kuri buvo dar vakar jau nebėra - prieš startinis jaudulys
maišo šaukštu smegenis ir modeliuoja visokius scenarijus. Prabėga galvoje keli
labai pozityvūs scenarijai, bet dauguma vizijų yra skausmingos. Bandau vyti
besibraunančias nekokias mintis ir bandau tiesiog koncentruotis į pasiruošimą.
Patikrinu sudėtus daiktus, užsimaišau Mourten‘o, nusiplaunu obuoliuką ir
apsirengęs viską ką turiu šilčiausio, pajudu link lifto.
Lozana pasitinka
visiška tyla ir ramybe, net kiemsargių nėra. Miestas miega, nes tik keistuoliai
keliasi sekmadieni 6 valandą ryto ir keliauja kažkur į paplūdimį. Visa laimė
lietus buvo jau pasibaigęs, nes jokios apsaugos nuo lietaus neturėjau.
Pasileidžiu muziką iš telefono ir 15 minučių kelio skiriu apmąstymams apie šeimą ir kaip mums dabar sekasi. Mintys motyvuoja ir kartu sužadina stiprų norą kuo
greičiau viską čia pabaigti ir judėti namo.
Į starto vietą
jau esu važiavęs ne vieną kartą, tačiau kai tave veža 20 minučių autobusu, jau
pasidaro negera. Tu pilnai ir sąmoningai nesuvoki kiek 8 kilometrai vandeniu
bus ir kokie iššūkiai ten laukia. Pasukus autobusui į stovėjimo aikštelę, net apsidžiaugiau, nes kiek gi galima važiuoti.
Pirmi žingsniai išlipus iš autobuso buvo labai netgi vėsūs, todėl baimės akys pasidarė dar didesnės. Kas ta vėsuma, juk greitai šoksi į vandenį ir jau bus visiškai nebesvarbu, kas ten vyksta virš vandens ir kokia ten temperatūra.
Iš vakaro mums buvo pasakojama apie vandens temperatūrą svyruojančią tarp 18 ir 19 laipsnių, kas visai gerai, tačiau vis tiek pakrantės apsauga neleido niekam plaukti be hidro kostiumų, kas automatiškai galėjo reikšti – jie tikisi blogesnių oro sąlygų.
 |
| Tolumoje - lietus!!! |
Aš visą laiką mėgstu „pasisveikinti“ su vandeniu ir
suprasti ar jis bus draugiškas man šiandien ar turėsiu vargelio. Šį kartą
pirmas kontaktas buvo nieko gero nežadantis. Vanduo dvelkė vėsuma, tolumoje
matėsi stiprus lietus ir dar tas keistas rūpesti organizatorių veiduose,
nepridėjo pasitikėjimo ir niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad čia viskas bus
gerai.
Bandau pasirinkti
gerą starto poziciją, nesinori pakliūti į 150 plaukikų mėsmalę ir pirmuose
kilometruose kovoti ne su savimi, bet dar ir su aplinkiniu chaosu. Startinis
chaosas visada pareikalauja jėgų ir kartais baigiasi visai netikėtai nesmagiai –
akinukai pilni vandens, keletą smūgių kojomis arba rankomis, keli gurkšniai
vandens ir stipriai numuštas ritmas ir nuotaika. Todėl stengiuosi pasirinkti vieną arba
kitą starto koridoriaus kraštą ir niekada nelėkti pirmas į vandenį, kadangi
distancija ilga, o kelios sekundės pirmuose metruose visiškai nieko nereiškia.
Startas duotas ir
mes visi atsiduodam Ženevos ežero vandenims. Pirmieji metrai yra savotiškas
šokas – pirmas kontaktas, pajauti vandens temperatūra visu kūnu
ir po truputė adaptuojiesi prie ritmo ir kvėpavimo. Nuo pirmų sekundžių suprantu,
kad čia nėra tų žadėtų 18 laipsnių šilumos ir ežeras stipriai šaltesnis, nei
galima buvo tikėtis. Per daug nesinervinu,
nes jau nieko nepakeisi ir pradedu ieškoti savojo ritmo. Kadangi šalta, bandau
laikyti pakankamai gera tempą ir ieškotis kitų plaukikų kojų, kad galėčiau
lengviau orientuotis ir truputį taupyti savo jėgas.
Pirma valanda buvo
kaip sviestu patepta ir mintyse pradėjau laukti pirmos maitinimo platformos. Ji
turėjo būti 4 km atstumu ir tai būtų jau ½ atstumo įveikta. Kaip bebūtų smagu,
bet antroji valanda jau buvo stipriai vėsesnė. Gal vandens temperatūra ir
nenukrito, tačiau kūnas pradėjo šalti ir niekaip nepavykdavo sušilti. Antroje
valandoje dalyviai labai stipriai prasiskirstė ir susidalino į mažas
grupeles. Man dalinai nepasisekė, nes mano grupėje niekas nenorėjo plaukti pirmas, kadangi
reikia orientuotis ir dar vežti kažką ant kojų arba šono. Šė vaidmenį pasiimu aš ir dirbdamas 5
plaukikų garvežiu aš juos vežiau link mano ilgai lauktos maitinėlės. Prieš
maitinėlę pasitraukiau į šoną, kad traukinukas praplauktų pro šalį ir galėčiau
ramiai suvalgyti savo turimo gėliuko ir pasidėlioti tolimesnius planus.
Po maitinėlės
labai greitai pasivijau praleistus plaukikus ir jau dabar bandžiau pakaboti aš ant kojų ir atsigauti. Niekaip nepavyko man kabintis – vienos taip
stipriai sulėtėjo, kad nebuvo įmanoma plaukti, kitos žiauriai vinguriavo, kas
vėl pradėjo kelti papildomų sunkumų. Labai ilgai netrukęs priimu sprendimą
atsiskirti, išplaukti truputį toliau nuo kranto linijos į ežerą ir likti vienas, sprendimas pasiteisina ir vėl judu į priekį visai smagiu tempu.
O taip, smagiu tempu!!! Nėra ten jokio smagaus tempo, lyg ir dirbu stipriai, technika nesugriuvus, jėgų dar tikrai turiu, tačiau laikrodis rodo blogai ir niekaip nesuprantu kodėl.
O taip, smagiu tempu!!! Nėra ten jokio smagaus tempo, lyg ir dirbu stipriai, technika nesugriuvus, jėgų dar tikrai turiu, tačiau laikrodis rodo blogai ir niekaip nesuprantu kodėl.
5 kilometre laukė
dviejų trasų susijungimas – 8 ir 3,2 km. Šio susijungimo labai laukiau ir tikėjausi šiame taške
būti jau po 1,5 valandos, bet kai praplaukiau susijungimo vartus ir
pasižiūrėjau į laikrodį, negalėjau patikėti skaičiais – aš vandenyje jau daugiau nei 2
valandos, o dar tik 5 km.
Plaukiu link
maitinėlės esančios 6 km ir bandau susigaudyti, kas čia ne taip, kodėl viskas taip
lėtai juda į priekį... Pasiekęs maitinimo plaustą, vėl stoju ir bandau
maitintis savo gėliukais. Kol aš juos traukiuosi užkištus už hidro kostiumo
klešnės, pastebiu keistenybę – mane stipriai neša į krantą ir aš tolstu nuo
platformos. Va tuomet man ir viskas susideda į lentynas – mane neša srovė ir ne
plaukimo kryptimi, srovės vandens temperatūra tokia, kad gelia plaštakas, pėdas ir kaklą,
žodžiu, viską kas nepridengta. Nuo šios akimirkos prasidėjo visiškas išgyvenimo
etapas. Jau netikrinu laiko, nebebuvo svarbu niekas, buvo pagrindinis
tikslas finišas.
Kai pradėjo
nurinkinėti plaukikus iš trumpesnės distancijos tiesiai iš po panosės, tuomet
jau pradėjau abejoti ar pavyks man čia prisikapanoti iki jau beveik ranka
pasiekiamo tikslo. Nuo 6,5 km iki 8,2 km dirbau kaip nežinau kas ir rankytės
pradėjo virsti visiškai nekontroliuojamais botagėliais, galvoje sukosi tik
viena mintis, kad neprasidėtų koks mėšlungis ir pakaktų energijos prisikapanoti
iki pabaigos. Šia atkarpą plaukiau beveik 1,5 valandos, vidutiniškai greitis
buvo 4 minutės per 100 metrų... Karlai 4 minutės šimtui metrų? Kas čia per
plaukimas? O taip, čia taip būna, kai tavo generuojama jėga truputuka didesnė,
nei potvynio srovės. Dar labai pasisekė, nes jei srovė būtų buvusi nors kiek
stipresnė, aš prie geriausių norų būčiau nuneštas į priešingą pusė, nei finišas
ir jau ten be pakrantės tarnybos nebūtų apsieita.
Po paskutinio
plūduro, pakeitus kryptį link kranto, paskutinius metrus su rankomis
botagėliais, pavyko suplaukti 2:00 minutės per 100 metrų.
Finišas buvo saldus, labai džiaugiausi krantu
Dėl srovių 8 km distancija pailgėjo 600 metrų.
Jau krante pažvelgiau į laikrodį ir stipriai nustebau - 4:16:00, kas automatiškai turėjo
mane kažkur ištraukti iš vandens ir nebeleisti toliau plaukti. Maksimalus
laikas šiai distancijai buvo 4:00:00.
Organizatoriams
duodu didelį pliusą, kad jie leido žmonėms saugiai kovoti ir pabaigti
distanciją, o paskutinis dalyvis finišavo beveik po 6:00:00 valandų.
Čia dėliojasi paprastą
tiesą – koks bebūtum kietas, motulė galta yra vis tiek kietesnė ir jei ji leis
tau kovoti, tuomet tu nugalėtojas, jei neleis, teks pralaimėti.
 |
| Muštas, bet neprimuštas... |
