Para "Alpi Orobie" kalnų regione... [VIDEO]



Niekaip negaliu papasakoti Orobie Grant Trail bėgimo istorijos. Nežinau kas čia nutiko, gal tiesiog nėra ką papasakoti arba kaip tik labai sunku ką nors nuoseklaus sudėlioti iš padrikų minčių, todėl šį kartą bus kiek kitaip :) 
Bus trumpi esminiai epizodai, kurie turėtų daug maž atspindėti išjaustą, išgyventą ir giliai įstrigusią parą.

<...>
Viskas prasidėjo ankstyvą vasaros rytą, kai dar saulės nei danguje nesimatė. Atlikus standartinę rutiną kaip ir prieš kiekvienas ultra varžybas, mes pajudėjom link autobusų. Jie turėjo nugabenti iki starto miestelio, kuris glūdėjo kažkur 50 km gilyn į kalnus. Orų prognozės klykė kad nuo 12 valandos dienos, turėtumėm gauti lietaus, tačiau mėlynas dangus kuždėjo - vyrai neimkite į galvas, viskas bus gerai, saulė jus iškeps ir nepadės nei lietus :) Visi draugiškai sulindom į autobusą ir iš lėto pajudėjom iš Bergamo. Pradžioje kelionė vyko pakankamai smagiu keliu, kuris nesukėlė jokių keblumų autobusui važiuoti, tačiau kuo arčiau starto miestelio, tuo labiau kelias siaurėjo ir vis daugiau jis panašėjo į siaurą serpantinuką, kuriame prasilenkti su priešpriešai atvažiuojančiu automobiliu darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Kelis kartus strigome, tačiau vietiniai vairuotojai yra ekspertai tokių kelių ir meistriškai ir saugiai mus nugabeno į Carona. Kalnai pasitiko švelniai vėsiu oru, nuostabaus mėlynumo dangumi ir nuostabiu vaizdu.
Nuostabus rytas kalnuose, Carona

Aš jaučiausi labai keistai žiūrėdamas į aplinkui supančius kalnus. Truputį pergyvenau, kad šioms varžyboms specialiai beveik nesiruošiau ir į jas vykau galima sakyti ekspromtu. Po Oslo Eco Tail bėgimo buvo truputį pakoreguotos treniruotes, tačiau emociškai nebuvau atsigavęs nors jau buvo praėję daugiau nei mėnuo. Taip tos geros/kovinės emocijos neprisikviečiau iki pačio starto.
Galima aiškiai matyti mano keistą išraišką nuotraukoje darytoje prieš startą, visi Lietuvos trail entuziastai pilni pozityvios nuotaikos ir užsivedimo, tačiau mano veide matosi keistas nerimas, nes šypsenos nepavyko išspausti :)
LTU Trail komanda 
Tuo metu dar nesupratau, bet esminė vidinė būsena ir nulėmė mano dieną...


<...>
Pirmas pakilimas į kalną buvo tikras nesusipratimas. Prabėgus garbės ratuką (2 km) per Carona miestelį, buvom pasiusti tiesiai į "sieną". Į kalno viršų vedė vingiuotas serpantininis siauras takelis, kuris buvo nužymėtas organizatorių, tačiau pati aplinka leido kirsti, trumpinti ir visaip kaip judėti kur patinka, todėl pradžioje susidarė kamštis, o paskui "žaidimas" kas suras greitesnį ir trumpesnį kelią. Aš pakliuvau į visiškai "sąžiningų" bėgikų būrį ir teko judėti nužymėta trajektorija, toks judėjimas po kiek laiko pradėjo nervinti, nes kuo toliau tuo labiau supratau, kad ale "teisingos" krypties nėra, yra tik lėta arba greita, o aš judėdamas žymėtu taku buvau tarp tų kurie judėjo lėtai... Paskui pakilti iš dugno reikėjo tikrai įdėti nemažai pastangų, nes pasirinkęs tokią taktiką, aš atsidūriau visiškam dugne.
Aišku tuo momentu nelabai suvokiau koks buvo tempo skirtumas, bet jau po visko kai pabandžiau analizuoti, tai aš pirmoje įkalnėje iki užtvankos buvau 35 minutėmis lėtesnis už lėčiausią lietuvį šiose varžybose.
Užtvanka


<...>
Danguje pradėjo kauptis debesys, kurie teikė viltį nebūti iškeptam salėje, tačiau didino viltį būti išskalbtam lietuje. Sunkiai startavus, reikėjo imtis priemonių ir pradėti lenkti sunkiai judančius dalyvius. Kelios atkarpos leido pasigerinti pozicijas ir  palaikymas buvo iš ties nuostabus, tačiau techniškos atkarpos, statūs šlaitai neleido stipriai pasistūmėti į priekį.
Sirgaliai !!!
Tokio lygio palaikymą esu matęs tik video medžiagoje iš kultinio Zegama bėgimo, tačiau dar niekada neteko patirti to savo "kailiu". Tikrai nuostabūs vietiniai sirgaliai, suprantantys ką jiems reiškia kalnai ir kaip motyvuoti ropojančius dalyvius.

<...>
Šiose keliose sekundėse galima pamatyti kokio statumo kalnais teko judėti ir koks palaikymas buvo beveik visose sunkiausiuose taškuose:



<...>
Sausra. Prieš atvykstant į Bergamą, dar Lietuvoje per žinias buvo ne vienas reportažas apie sausrą ir nerealius karščius Italijoje, apie tai kad vanduo yra išjungiamas gyventojams Romoje ir t.t. Buvo aišku, kad ši šalis kenčia nuo netipinės vasaros ir karščių, tačiau maniau, kad mes vykstam į Italijos šiaurėje esančius kalnus, kur neturėtų būti jokių problemų.
Bet deja viskas yra kur kas rimčiau, pažvelkite į šią foto ir pamatysite kiek nusekęs vanduo šioje kalnų vandens saugykloje ir iš karto pasidaro aišku, kad  jei sausros padarinius jaučia šiaurė, tai vidurio ir pietų Italijoje tikrai yra daug ir didelių problemų.

Jau ne pirmi metai bėgu renginiuose Italijoje ir kiekvienais metais situacija darosi vis prastesnė. Šiemet beveik visos upių vagos buvo tuščios, o kalnų "ežeriukai" beveik visiškai nusekę, kuriuos iš paskutiniųjų vietiniai galvijų augintojai bando išnaudoti galvijų girdymui.
Ar mes spėsim "prisitaikyti" prie besikeičiančių klimato sąlygų?

<...>
Taip besigrožėdamas vaizdais, siurbdamas gerą energiją iš sirgalių ir lengvai kovodamas su neįtikusiais GU geliukais (tiesiog atsisakė juos virškinti mano skrandis) aš judėjau link Zambla maitinimo punkto (30 km).
Dar reikėtų paminėti, kad kalnuose mobilus ryšis buvo labai ribotas ir todėl bendravimas su šeimyna arba su bėgančiais lietuviais buvo komplikuotas.
Aš kokie 10 km atgal parašiau Irmantui žinutę:
Dar gyvas? Semi laimę kibirais ar jau "blet" žodį išmokai? Kuris km?
Po geros valandos, kai jau leidausi paskutinius metrus link Zambla maitinėlės išgirdau SMS žinutės garsą ir buvau tikras, kad tai žinutė nuo Irmanto, tačiau nusprendžiau ją perskaityti tik Zambloje.
Taigi Zambloje nusprendžiau daug neimprovizuoti ir staigiai prisipylęs Colos į puodelį pradėjau ieškoti vietos prisėsti. Nuo stalo prie kurio gavau Colos apsisuku 180 laipsnių kampu ir negaliu patikėti savo akimis - matau "rūpintojėlio" poza palinkusį Irmantą.
Įvyko netikėtas susitikimas ir esamų vargų aptarimas, bei tolimesnių planų dėliojimas. Aišku buvo viena, kad toliau tęsim kelionę kartu ir pabandysim vienas kitam padėti pasiekti finišą. Duotuoju momentu aš jaučiausi sunkiai dėl energijos trūkumo, bei lengvos dehidratacijos.  Tik po kokių 15 minučių aš prisiminiau gautą žinutę ir ji buvo tokia:
Irmantas: Blet. Katik i Zambla nusileidau. 32 km. Blet

<...>
Toliau įkalnės man buvo visiškas fiasko ir jas įveikinėjau labai sunkiai ir lėtai. Tik nuokalnėse galėdavom atsigriebti ir pasivyti mus įkalnėse aplenkusius italus. Nuokalnėmis bėgom kaip galėjom arba leido kalnai, bei iš to bandėm gaudyti malonumą, nes kojos laikė ir buvo tikrai linksma girdėti italų replikas juos lenkiant.
Po mūsų ištarto žodžio "scusa", italai geranoriškai pasitraukdavo iš kelio, o pavyjimu numesdavo kelis žodelius - "tutti i bastardi", "banditi" ir taip toliau... Po tokio italų įvertinimo pradėjau mąstyti, gal jau laikas į " Runglorious Bastards" gretas?
Tai kur gi  toliau?
"Ne.Normalūs" truputį atsipūs ir toliau judės :)

<...>
Šiame bėgime nusiimti arba tiesiog nefinišuoti buvo galima tik keliuose punktuose - Zambla, Selvino ir dar keliuose. Aišku organizatoriai medicininę pagalba suteiks kiekvienam maitinimo punkte, bet parvežti namo jie negali. Todėl jei jau labai blogai, teks atsigulėti tiek kad sugebėtum judėti ir tik tuomet su savanorio palyda teks ridentis iki atitinkamos maitinėlės, kurioje bus transportas ir parveš tave į Bergamą.
Tokių "mirusių" konvojų sutikom ne vieną, kurie priminė koncentracijos stovyklos darbuotojus vedamus statyti geležinkelio - visi vėžlio žingsniu judėjo trasa ir turbūt meldėsi, kad kuo greičiau pasiektu savo išsvajotą autobusiuką į Bergamą.

<...>
Artėjant į vieną paskutinių didelių maitinimo punktų pradėjau jausti negerus dalykus savo organizme. Netikėtai pradėjo skaudėti nugarą, paskui spazmuoti skrandis. Sulėtinus tempą, viskas tai praeidavo, tai staiga vėl suaštrėdavo. Supratau, kad kažkas darosi negerai, todėl vienintelis tikslas buvo kuo skubiau pasiekti Selvino maitinimo punktą ir ten spręsti bėdas.
Jau buvo tamsu ir trasa driekėsi Selvino miestelio vakarėjančiomis gatvėmis, kurios buvo pilnos kavinėse laiką leidžiančių žmonių ir smagiais šūkiais laikas nuo laiko paskatinančius dalyvius.
Šiomis gatvėmis aš jau ėjau komoje, nesakydamas nei žodžio, nes jaučiausi blogai. Likus keliems šimtams metrų iki maitinimo punkto vartų, akies krašteliu pastebėjau stovintį organizatorių mėlyną autobusą, kuris akivaizdžiai buvo skirtas "mirusiems" dalyviams gabenti į Bergamą.
Netikėtai galvą užvaldė mintis apie DNF ir mėlyną autobusiuką.
Pasiekęs maitinimo punktą, čiupau vienintelę laisvą kėdę ir atsisėdau viduryje maitinėlės. Iramantui pasakiau "pizė, tuojau vemsiu" ir daugiau negalėjau pajudėti. Tuomet instinktyviai pradėjom ieškoti palankesnės vietos, nes apsivemti viduryje maitinėlės tikrai nebūtų pats teisingiausias sprendimas ir greičiausiai būčiau stipriai patraukęs organizatorių dėmesį.  Pasitraukiau prie tvoros ir nusimetęs kuprinę, gal kokias 15 minučių bandžiau save įtikinti, kad aš vemti nenoriu ir tuo labiau išvažiuoti mėlynu autobusiuku. Po tikrai sunkių 15 minučių spazmai pamažu stabilizavosi ir galvoje pradėjau kurti gaivinimo planą. Pradžioje truputuką užpyliau Cola ir laukiau kas bus toliau. Aišku šioje situacijoje didžiausias AČIŪ Irmantui, kuris atnešė ir pasirūpino viskuo ko reikėjo - pradžioje Cola, paskui superinis sultinys. Nes be pagalbos turbūt būtų buvęs - mėlynas autobusiukas.
Iš kėdės pakilau po kokių gerų 30 minučių, kai jau skrandis pradėjo atlikti savo darbą ir atsirado šioks toks energijos antplūdis.
Maitinimo punkte praleidom apie 45 minutes ir per tą laiką sulaukėm ilgai "lauktos" ir žadėtos audros.

<...>
Keistas klausimynas:
Stipri liūtis kalnuose? Taip
Stipri liūtis kalnuose ir dar naktį? Taip
Stipri liūtis naktį o tu kyli į audros debesis? Taip
Stipri liūtis, naktis, audros debesis ir nuliniu matomumu kalnuose? Taip
Stipri liūtis, naktis, debesis, nulinis matomumas ir nesveiki žaibai visai šalia? Taip
Ar buvo baisu? Taip
Ar buvo sudėtinga? Taip
Ar teko padėti kitiems dalyviams įveikti trasą? Taip
Ar buvo tokių kurie sukosi ir ėjo atgal? Taip
Ar buvo įdomu? Taip
Ar kartočiau dar kartą? O taip, su tokia kompanija tikrai taip :)
Kaip tai atrodė galima suprasti šiame trumpame video:



<...>
Priguliau "grožio" miegelio Bergamo centre #1


Priguliau "grožio" miegelio Bergamo centre #2
<...>
Pernai visiems latviams ant numerių buvo sudėtos Lietuvos trispalvės. Jie aišku nebuvo žiauriai patenkinti ir prašė viską ištaisyti. Šiemet latviai džiaugėsi savo vėliava, tačiau ne viskas taip paprasta...
Viskas būtų puiku, jei nebūtų gimęs naujas kuriozas - šiemet visi lietuviai gavo numerius su Latvijos vėliava :) Sakė kitais metais ištaisys. Labai įdomu į ką pakeis ir kam? :)
Raudona, Balta, Raudona - tai nauja trispalvė :)

<...>
Pikti kalnai :)

Smagūs zigzagai...




Ultra trail'as yra kažkas panašaus į gyvenimą suspaustą į tam tikrą laiką. Per tą laiką tu išgyveni viską ką tau pasiūlo trasa - skausmą, euforiją, nusivylimą, viltį ir t.t.  Taigi kiekvienas dalyvis po finišo turi savo istoriją, tik ne visą laiką yra paprasta ir lengva tą istoriją papasakoti...


Comments

  1. Super istorija. Norisi išbandyti šią trasą....

    ReplyDelete

Post a Comment