Oslo Ecotrail 80 km

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau.
Pirmas mano rimtesnis ultra būtent ir buvo šios serijos pionierius - Eco trail de Paris 80 km, o šią žiemą kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nesveika mintis įveikti visus Eco trail serijos ultra bėgimus. Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau jų atsiranda šioje serijoje, todėl reikia skubėti, nes kitu atveju gali būti labai ilgas ir nesibaigiantis sąrašiukas :)
1. Ecotrail Paris - done
2. Ecotrail Oslo - done
3. Ecotrail Brussels – š.m. rugsėjo 9 d.
4. Ecotrail Madrid – š.m. lapkričio 11 d.
5. Ecotrail Madeira – gal kitais metais, nes šiemet jau praleidau šį bėgimą.

Kai patikrinau šiandien kokie yra dar ECO bėgimai, buvau stipriai nustebintas, atsirado nauji du Ecotrail‘ai - Stokholme ir Reykjavik'e.

Taigi jau yra 7 Ecotrail bėgimai nuostabiose vietose ir negaliu paleisti minties juose visuose sudalyvauti :) O dabar laikas pažvelgti į Oslo Ecotrail‘ą.





Visada norisi turėti idealų orą varžybų metu ir kai lieka kelios savaitės, kažkodėl jaučiu visi bėgikai pradeda kaip apsėsti stebėti orų prognozes tos vietovės kur vyks bėgimas. Stebėjau ir aš, tačiau kuo ilgiau stebėjau, tuo darėsi vis liūdniau - prognozės darėsi vis blogesnės ir blogesnės ne tik Osle, bet ir Lietuvoje. Pavasaris neskubėjo ir treniruotis buvo labai sunku save motyvuoti.  Aš turiu šiokią tokią blogo oro karmą, kai kalba eina apie varžybas - traukiu šiokius tokius ekstremumus (lietų, karštį, liūtį, sniegą ir t.t.). Šis kartas nebuvo išimtis, o dar gavus organizatorių perspėjimą apie laukiamą purvą, lietų ir „kovinį“ orą, mano blogiausias scenarijus pradėjo pildytis. Labiausiai buvo liūdna dėl kartu keliaujančios šeimynos, nes daugiau pergyvenau ką jie veiks lietaus metu, nei kaip čia man bus bėgant per tokį orą. Aš pripratęs prie „kovinių“ oro sąlygų, nes kitokių nepamenu kada turėjau.
Osle mus pasitiko lietus ir vėsa, lijo visą ketvirtadienį ir dalį penktadienio. Tačiau penktadienį po pietų netikėtai oras pasikeitė ir pasirodė saulė, netgi Uber vairuotojas sakė – oras keičiasi kiekvieną akimirką, čia saulė šviečia, čia lietus lyja...  Taigi per daug neimdami į galvas kas bus po valandos, bandėm grožėtis Oslu ir mėgautis pirmu saulėtu pusdieniu Osle (taip sakė vietiniai).
Trys "tankistai"
  
Startavom iš Oslo centre esančio parko, kuris šliejasi prie Akerselva upės. Starto vieta visais įmanomais ženklais signalizavo apie tai, kad organizacija šio renginio nebus labai brandi. Nesinori lyginti jos su Italijos didžiųjų bėgimų organizatoriais, bet be jokio graužaties jausmo, galiu pasakyti - mūsų Tengris labai gerai dirba (startas, informacija, trasos žymėjimas ir t.t.).
8:50 nuskambėjo Norvegų eurovizinė daina ir organizatoriai visus pakvietė burtis prie sarto linijos. Dangus buvo apsiniaukęs, laikas nuo laiko nukrisdavo lašelis lietaus, bet visumoje buvo kovinis nusiteikimas.



Orai
9:00 startas ir visi nuskrido palei upę esančiu dviračių/pėsčiųjų taku per Oslą. Aš net nusistebėjau, kokiu greičiu gali startuoti 80 km bėgimas, nes visai ne mažas atstumas laukia. Pirmuose 5 km jaučiausi kaip ne savo rogėse, nei vieno bėgančio mano tempu, visi aplenkdavo mane ir toliau skrisdavo miesto dviračių takais. Norvegai tikrai greiti plente, todėl  teko truputį atleisti "raumenį" ir pradėti grožėtis Oslo apylinkėmis, nes kitaip rizikavau baigti bėgimą ankščiau laiko.


Po to kai pradėjau bėgti savo tempu, pradėjau matyti aplinką, kurioje slėpėsi žymiai gražesnis Oslas, nei centre matėm. Norvegai tikrai mėgsta gyventi gamtos apsuptyje ir jausti jos alsavimą - namai pastatyti prie pačios upės, kurios šniokštimas toks garsus, kad nesigirdi nieko kas groja ausinėse. Nežinau kaip jie izoliuoja savo namus nuo išorinio garso, bet patys vaizdai tikrai nuostabūs.
Po 7 km prasidėjo parko minkštas (žvyras) takas, kur keletą minučių teko garbės pakalbėti/prasibėgti kartu su keliais Norvegais, kurie pasidomėjo iš kur aš, kaip man sekasi, ar patinka šis bėgimas, ar aš dalyvavau panašiuose ir t.t.  Jau buvo pabodę kapoti asfaltu, todėl atsakiau paprastai – nieko čia labai išskirtinio dar nepamačiau, tipinis miesto trail‘as... bet tikiuosi dienos eigoje bus kas nustebins... Gavau pažadą, kad priekyje manęs laukia tikrai geri gabalai single track‘ų, kurie yra labai techniški ir apgaulingi. Pradžioje buvau truputi skeptiškas dėl to ką jie vadina techniškas, bet kai pamačiau pirmuosius ruožus, buvau "sužavėtas". Galvoje gimė toks apibrėžimas: Pas Norvegus arba soft arba hard, jokio vidutinio lygio.
Soft trail
Takas - upelis

Prasibėgus pirmuosius single track‘us ir pakilus į pirmąsias aukštumas, atsivėrė tikrai nuostabus Norvegijos kraštovaizdis - ežerai, miškai ir kalnai. Kalnai neaukšti, bet tikrai gražūs - tokių tikrai norėčiau Lietuvoje. 


14 km maitinėlė buvo skurdžiausia kokia esu matęs per savo gyvenimą. Šis sakinys atspindi maitinėlės situaciją -  vanduo ir tik vanduo, oi vanduo ir tas tik labai nedaug, nes nelabai jau yra, nespėjom atsivežti, jei palauksi dar paieškosiu ir t.t.  Kai pagalvoji, kad tai Eco bėgimas, tai gal visai ir gerai, jug turim kuo mažiau įtakoti aplinką, o vanduo toks neutralus. Prisilašinau gertuvę vandens ir išjudėjau toliau gaudyti „kaifo“ ant purvyne paskendusių šaknų.

Netikėtai „kaifo“ teritoriją pakeičia žvyrkeliukas per eilinių Norvegijos ūkininkų laukus. Tikrai sužavėjo, ideali tvarka, pasijaučiau kaip Šveicarijoje, tik fone nesimatė baltuojančių alpių viršūnių. Nemačiau nei vieno ne vietoje palikto daikto, komposto dėžės surikiuotos, automobiliai tik jiems skirtose vietose, žolytė nupjauta ir neišvažinėta, gyvuliai galiniam tvarto kieme ganosi, jokių šiaudų kieme ar ant kelio, netgi traktorius ir tas turi sau skirta vietą.  
Bėgau ir negalėjau patikėti, kaip mums dar toli iki skandinaviško ūkio, bet pasąmonė džiaugėsi tuo, kad mūsų emigrantai dirba pas Norvegus ir mokosi tvarkos. Ankščiau ar vėliau parveš tą patirtį ir į Lietuvą.

Po Norvegijos ūkininkų atkarpos vėl nusukome į kalnus ir miškus, o jau ten prasidėjo visiškos linksmybės. Nesibaigiantys kilometrai „gero“/“kaifinio“ single tracko - purvas, šaknys, upeliai, akmenys, lentų keliukai per pelkes ir t.t. Žodžiu trasa žiauriai smagi jei turi sveikas kojas ir moki bėgti technišku paviršiumi, bet man buvo viskas gerai, aš judėjau lėtai ir grožėjausi neišpasakyto grožio gamta. Šis metų laikas Norvegijoje yra pats geriausias, nes dar jokių gyvių (uodų, musyčių ir t.t.) nėra, o oras jau leidžia turistauti su palapinėmis. Vietiniai išnaudoja šią progą ir ilsisi beveik prie kiekvieno prabėgto ežeriuko.  
Šaknys

Lentutės


Kai iš toli pamačiau daug žmonių susibūrusių ant kalno, nelabai suvokiau kas čia vyksta, tačiau kai jau pribėgau arčiau ir pamačiau savo prietelį Marių ir per kolonėles išgirdau : "startas už 5 sekundžių", buvo aišku – tai 32 km maitinėle ir laikas pildytis atsarga, bei vytis lėčiausius 45 km bėgikus. Labai ilgai negaišęs prisipildžiau vandens ir pajudėjau su bananu rankoje.

Įkvėptas nuostabių vaizdų (Olimpinis slidinėjimo kompleksas) ir geros savijautos praradau budrumą, ko pasekoje po kelių šimtų metrų nuo maitinėlės, leisdamasis nuo itin stataus šlaito išsisukau kairės kojos čiurną. Skausmas buvo toks, kad vos neprileidau į vieną vietą. Pastovėjau, pasidairiau, pasižiūrėjau kiek reikia į kalną ristis atgal iki maitinėlės jau buvau besukąs atgal, tačiau nusprendžiau palaukti, pabūti su skausmu, apsiprasti ir pažiūrėti ką daryti toliau. Visada pradinis skausmas būna žiaurus, bet paskui po truputį apmažėja ir jau gali ieškoti kaip statyti koją, kad skausmas būtų toleruojamas. Taip eksperimentuodamas sunkiai bet stabiliai netikėtai pakilau iki slidinėjimo trasų, kur mano giliu nustebimu, dar radau gulintį sniegą. Tas vaizdelis atrodė lyg iš pasakos ir mano maldų išsipildymas, nes dar kokių 10 minučių atgal jau audžiau mintį kaip čia užsukti pas vietinius Norvegus į sodybą ir paprašyti ledo :)

Kritau į sniegą ir prisikasiau jo į kojinę. Dar truputėlį atsišaldžiau visas keistas vietas, kurios buvo pažeistos ir skausmai tapo toleruojami, kas įgalino mane toliau judėti sekančios maitinėlės link. Galvoje sukosi mintis tik viena, kažkaip "nusiridenti" iki 50 km ir jei nebus geriau pasakyti viso šiandienos nuotykiui.
Sunkūs ir skausmingi kilometrai mažėjo ir savijauta po truputį gerėjo. Sėkmė vėl buvo mano pusėje, nes  šioje trasos atkarpoje buvo labai daug gerai paruoštų žvyro takelių, kuriuos žiemą jie naudoja kaip slidinėjimo trasas ir jie leido išmokti bėgti su skaudančia čiurna ir pradėti tikėti, kad gal būt nereikės važiuoti su Uberiu iki finišo.

48 km maitinėlėje vėl kartojosi 14 km Eco stiliukas. Čia beveik nieko nėra tik vanduo ir bananai. Siūlė "sportinį" gėrimą, tačiau kai atsigėriau, nejaučiau skirtumo tarp jo ir vandens :) Atsargiai paklausiau ar yra medikų, kurie galėtų padėti su koja, bet vietoj nuorodų kur juos galėčiau rasti gavau klausimą atgal - Nori baigti bėgimą čia ar ne? Supratau, kad medikų greičiausiai duotuoju metu nėra, tai tuomet dar užklausiau vieno dalyko – Gal netyčia kur nors Cola‘s yra, nes niekur negaliu rasti? Gavau labai smagų atsakymą – Colos yra 60 km maitinėlėje. Nusišypsojau ir supratau, kad ir kaip norėčiau čia nepavyks baigti savo pasirodymo ir tikrai dar teks 12 km suvynioti iki sekančios maitinėlės.
Jau apie kokį nors rezultatą negalvojau, tikslas buvo vienas kuo mažiau kentėti ir kuo arčiau finišo. Labai norėjosi pasiekti finišą, nes per paskutinius metus nei vieno finišo...


Išjudėjus iš maitinėlės laukė kokių 2 km trasos gabalas visą laiką į kalną. Čia jau daviau valios kojos statymo eksperimentams ir SMS žinučių rašymui :) Įveikus apie 500m sukilimo pasiekiau tokį lygį, kad galėjau lėtai bėgti lyguma ir nuo kalno, bet buvo vienas reikalavimas – techniškai trasai ne. Nes tomis šaknimis ir purvynais negalėjau išlaikyti stabilaus pastatymo ir vis gaudavau skausmo šoką.
52 kilometre po pakilimo prasidėjo tai ko nenorėjau – ilgas purvyno ir šaknų ruožas, ten judėjau kuo atsargiau ir koja pavyko išsaugoti, tačiau purvyno ir vandens ne. Teko prisėsti ežeriuko pakrantėje ant akmenėlio ir 10 minučių džiovinti kojas, o paskui susitepti vazelinu ir pasikeisti purvo prisisiurbusias kojines į sausas. Žiauriai geras jausmas, kai viduryje trasos užsidedi sausas ir švarias kojines.

60 km maitinėlę pasiekiau visai gerai nusiteikęs, jau kažkiek susigyvenęs su čiurna ir viltingai tikėjausi jau pabaigti su techniškomis trasos atkarpomis ir smagiai Oslo parkais parsiridenti iki finišo.  Taip besvajodamas, lyg ir taip neturėčiau problemų padariau dar vieną eksperimentą - suvalgiau jų iškeptą "čirvų" blyną ir užgėriau vietinio sportinio gėrimo.  Viskas prasidėjo po maitinėles nubėgus 2 km... Skrandis sustojo, žiauriai pradėjo pūsti, skaudėti pilvą. Kiekvienas žingsnis tapo skausmingas. Taip prasikankinau eidamas apie 40 minučių, nes bėgti visai negalėjau. Vietomis kojos taip pynėsi, kad buvo jau nelabai saugu judėti technišku single tracku, kur driekėsi palei sraunią upę.... Apėmė visiška neviltis.

66 kilometre nusileidus arčiau upės jau buvo nebepakeliamas skausmas ir ilgai neieškojęs pasitaikius pirmai progai prisėdau ant nuvirtusio medžio tiesiai trasoje. Pilvas pasidarė kaip balionas, rankos drebėjo. Taip ant to supuvusio rasto prasėdėjau 10-15 minučių. Atrodžiau greičiausiai tikrai ne kaip, nes visi pralenkiantys paklausdavo ar man viskas gerai ir ar nereikia pagalbos.
Jau norėjau pasiimti telefoną ir žiūrėti kaip čia Uberį pasikviesti ir kur čia į miestą arčiausiai papulti, tačiau kaip prasidėjo viskas staigiai, taip ir liovėsi staigiai. Atsistojus pasijutau stipriai geriau, kojos laikė todėl pradėjau vytis visus kurie buvo mane aplenkę. Buvo sunku patikėti, kad kelios poilsio minutės gali turėti tokią didelę įtaką savijautai.

71 kilometro maitinėlė buvo jau miesto teritorijoje ir kiekvienas įveiktas kilometras artino prie taip norimo finišo. Tačiau, oi tačiau nėra taip viskas paprasta tose ultrose. Organizatoriai sugalvojo įdėti į trasą 3 km ratuką per parką, kad jau tikri 80 km gautųsi. Sunkiai vyniojasi paskutiniai kilometrai, nes pėdos darosi vis skausmingesnės. Nuo ilgo ėjimo pritrintos pūslės didėjo ir eiti visai darėsi nepakeliama, o bėgti jėgų ir motyvacijos buvo mažai. Pradėjau šeimynai rašyti SMS‘ai kelintas kilometras, nes jau nebegalėjau bėgti iki finišo, teko bėgti iki sekančio kilometro. Taip išsiunčiau tokias SMS žinutes 74, 76, 77, 78 km parašau kad žiauriai skauda ir pareinu.
Taip atrodo dugnas

Kai išsiunčiau paskutinę žinutę, mane prisivijo visos dienos kolega ir pasiūlė kabintis į jį ir bėgti į finišą. Aišku jungiuosi, laikausi įsikabinęs paskui ir labai tikiuosi kad jis manęs nepaliks. Keliose sankryžose vienas kitam padedam surasti trasos žymėjimą ir judam toliau. Kirtus tramvajaus bėgius ir įbėgus į miesto aikštę prieš rūmus kur įteikiami Nobelio apdovanojimai, man iš kažkur atsiranda jėgų ir pasiūlau greitesnį tempą savo kompanionui, jis po 1 minutės pradeda nebespėti. 
Norway & Lithuania dream team :)

Atsisukau ir pasakiau: 10 minučių atgal jis mane ištraukė ir suteikė motyvacijos, taigi dabar jo eilė kabintis ir aš jį palydėsiu iki finišo. Taip mes ir judam kiekvienas su savo skausmais ir bėdomis, bet kaip vienas organizmas.
Dėl tokių akimirkų tik ir bėgu :)

Jau visai prie finišo susitinku šeimyną su kuria taip smagiai subėgam paskutinius metrus. Mano kompanionas neatsilieka ir finišą kerta iškarto už manęs.  Užkabina medalį, padėkojam vienas kitam už pagalbą ir išsiskirstom kas sau...

Bendras trasoje praleistas laikas - 11:41:32
Judėjimo laikas - 10:55:03
46 minutės prastovos – 10 minučių kojų tvarkymosi, 15 minučių pilvo reikalai, 21 minutė maitinėlės.
Visai neblogas planavimas. Greičio truko, nes treniruočių nebuvo. Probleminė pėda atlaikė puikiai. Gaila čiurnos, bet pagal simptomus atsigavimas neturėtų trukti ilgai ir greitu metu viskas turėtų susitvarkyti.
Sekantys planai: OrobieGran Trail (70 km) Liepos pabaigoje.

Pamokos:
* Ne, ne ir dar kartą ne maisto improvizacijoms, nors žiauriai jos vilioja. Labai sunku atsispirti normaliam maistui, bet niekada nežinai kaip gali baigtis.
* Laiku trumpam sustoti ir duoti kūnui pačiam susitvarkyti su bėdomis.

* Mėgautis kiekviena akimirka, kokia ji bebūtų.

Comments

  1. Super. O koks sukilimas buvo trasos?

    ReplyDelete
    Replies
    1. Nebuvo didelis tas sukilimas, bendrai apie 2300 m į viršų ir aišku panašiai tiek žemyn :)

      Delete
  2. super! uzsimaniau ir as :)

    ReplyDelete

Post a Comment