Šis sezonas tikrai
nebuvo pats geriausias ir po visiškai nevykusio Vilniaus maratono, jokiose
varžybose neketinau dalyvauti iki pačių naujųjų metų. Kas ir kaip įvyko
Vilniaus maratone, gal būti dar prisiversiu parašyti, tačiau dabar ne apie tai.
Taigi pabuvęs kurį
laiką be varžybinės veiklos, nusprendžiau vieną gražią dieną pasidairyti ką
galima nuveikti Lietuvoje ir aišku į mano akiratį pakliuvo Laukinis trailas.
Pasinagrinėjau artimiausių varžybų trasą ir jau pradėjau kurti planus kaip ten
nusigauti ir subėgti. Persimečiau su Viktorija keliais žodžiais apie laukiančias
varžybas ir aš jau buvau dalyvių sąraše. Kaip tik tomis dienomis Lietuvoje
slinko tikroji šių metų bobų vasara ir įkvėptas puikių saulės spindulių,
nusprendžiau į šį nuotykį prikalbinti Irmantą. Aišku sunku pasakyti, kad
reikėjo įkalbinti, tiesiog užsiminiau ir Irmantas jau dalyvių sąraše. Toliau viskas
klostėsi puikiai, derinom kelionės laiką, kada reikės ir iš kur ką paimti, su
kurio auto važiuojam ir t.t.
Viskas būtų buvę
puikiai, tačiau per visą tą laukimo euforiją pamiršau pasižiūrėti kelintą
valandą startas. Tos dienos laikas ir planai jau buvo suplanuoti minutės tikslumu
ir varžybų startas mano super plane buvo numatytas lygiai 10 val. ryto. Kaip
visą laiką prieš eidamas iš vakaro miegoti, patikrinu kada gi mums reikia
startuoti ir lengvai nustembu kai pamatau, kad Laukinis trail – Kauno marios
startas yra 12:00 ir mano visi planai rieda nuo kalno į balą.
Labai nesinorėjo
griauti visos šeimynos planų ir teko improvizuoti. Visą laiką improvizuoti yra
lengviau kai esi vienas ir tuomet planus gali keisti kaip patinka, tačiau šį
kartą buvo įtrauktas Irmantas. Susiderinti su Irmantu keistai skambantį ir
tikrai dar keisčiau atrodantį planą nebuvo sunku – tam užteko kelių FB
messenger žinučių 00:30
nakties ir 8:30 ryto pajudėjom link Kauno marių.
O planas buvo labai
paprastas – nekeisti nieko ir bėgti nužymėta trasa kaip suplanuota nuo 10:00, tuo
pačiu metu savanoriškai patikrinant trasos žymėjimą. Aišku varžybinės dvasios
automatu neliko, bet mes jos ir neieškojom, mums reikėjo laiko, vietos ir oro sąlygų,
kad būtų galima gerai praleisti laiką nuostabiam gamtos prieglobstyje.
Viskas pavyko
puikiai – pasimaudėm tikrai šaltose balose, buvom sulyti iki paskutinio siūlo,
paslidinėjom purvynais, susuko apie 30 km ir pasigrožėjom nuostabia Kauno marių
apylinkių gamta.
Mano manymu ankščiau
ar vėliau turėtų atsirasti “nuliniai” bėgikai, kurie nedalyvauja varžybose, bet
bėga anksčiau visų nužymėta trasa ir atlieka paskutinį trasos patikrinimą, kad varžybų
eiga būtų maksimaliai sklandi ir trasa būtų kokybiška. Tokie bėgikai prisideda
prie varžybų organizavimo, tačiau jose nedalyvauja. Organizatoriams nieko
nekainuoja, tačiau jie gauna užtikrintą trasos žymėjimo kontrolę.
Šį kartą daug
trasos pataisymų daryti nereikėjo, tačiau keletą nutrauktu, nuplautu žymėjimo
juostų teko pakelti ir pririšti tinkamose vietose.
Kaip mums sekėsi
tyrinėti trasą ir gerai leisti laiką galit pažiūrėti šiame video: