Blog of trailrunning, ultrarunning, swimming and other life / endurance adventures. I enjoy the physical, emotional, and spiritual journey of outdoor events, nature and the chance to meet cool people. This blog contains reports, video's, future plans and all things around my adventure journey.
Aš gerai nepamenu kokiu tikslu ir kam šis blogas išviso atsirado... Keitėsi jo tematika per visus jo gyvavimo metu, bet taip ir neatsakiau sau į vieną klausimą:
Ar man/jums jis reikalingas ir kodėl aš turėčiau čia rašyti?
Aišku nesitikiu šiandien čia turėti pastovų skaitytoją, o kaip kitaip jei pats pastoviai nerašau. Tačiau vis tiek užduodu jums šį klausimą: Ar verta toliau tęsti, ar įdomu skaityti ir kas būtų įdomu Jums?
Prieš gerus 6 metus šiame blog'e dominavo informacija apie šunis ir jų dresūrą, paskui gyvenimas keitė įpročius ir šią erdvę užvaldė bėgimas, bei nuotykiai trail trasose. Aišku bėgimas ir toliau lieka mano gyvenime, bet gal jums/skaitytojams visai neįdomi ši tema? Bėgimo ir sveiko gyvenimo būdo "Guru" internetinėje erdvėje dabar labai daug, kiekvienas dėsto savo viziją ir mokymus, o ar reikalingas dar vienas bėgimo/nuotykių idėjos skleidėjas, aš nežinau...
Vidumi jaučiu, kad norėčiau parašinėti čia apie savo keliones (ne bėgimo), informacines technologijas (kam, su kuo, kas ir kodėl), jausmus (savo, sau, visiems ir artimam), gyvenimo prasmę ir t.t. Tačiau ar jūs apie tai skaitysite, mano ir tik mano požiūris/patirtį į tas sritis?
Iki šiandien nieko aš jūsų neklausiau ir tiesa pasakius nelabai domėjausi kaip jūs laikotės, tačiau šiandien aš jaučiu, kad tas laikas atėjo ir aš klausiu:
Ar jūs pasiruošę čia ir toliau užsukti ir skaityti sunkiai, nerišliai bet iš širdies sudėliotas mintis internetinėje erdvėje ar jau viskas, geriau jau užtilti?
Laukiu jūsų nuomonių, komentaruose ir žengiam į naujus metus su nauja viltimi ir tikslais :) M.
Jau daugiau nei 3 mėnesiai kaip bandau gydyti savo pėdos bėdas ir bėgti trailą, bėgti miške ir t.t. dar niekaip negaliu. Norisi nerealiai, bet jau nieko čia nepadarysi. Tad Laukinio trail savaitgalį nusprendžiau labai švelniai pabėgioti ir užfiksuoti kelias akimirkas iš varžybų. Nebuvo tikslo nušviesti visas varžybas nuosekliai, nebuvo tikslo užfiksuoti visus įmanomus dribimus, o buvo noras užfiksuoti emociją ir perduoti ja jums. Gero žiūrėjimo:
Štai jau treti metai, kai aš draugauju su Audible.com teikiamomis paslaugomis ir tikrai esu patenkintas. Šiemet vėl čia dėsiu perklausytų knygų sąrašiuką ir suradus laiko parašysiu trumpus savo įspūdžius, rekomendacijas, nusivylimus.
1.
Bowerman and the Men of Oregon: The Story of Oregon's Legendary Coach and Nike's Cofounder- Kenny Moore <*****> (R)
Jeigu patinka biografinės istorijos, jei esi neabėjingas/a bėgimo istorijai ir aišku nori sužinoti daugiau apie Nike pirmus žinksnius, tikrai rekomenduočiau pasiklausyti. Labai įdomu buvo sužinoti, kaip atletai buvo įtraukiami į bėgimo batų kūrimą, su kokiais sunkumais turėjo kovoti ir kaip gimė pirmi startukai (bėgimo bateliai su spygliais). Be abejo šioje knygoje daug vietos yra skirta legendinei Steve Prefontaine istorijai ir tragiškai ankstyvai jos baigčiai.
2. The Power of Habit: Why We Do What We Do in Life and Business - Charles Duhigg <*****> (R)
Ar žinai kas yra įprotis, kaip jis formuojasi ir ka reikia daryti, norint įpročius keisti? Nei ne arba nori sužinoti daugiau, ši knyga būtent tau. Aš turiu daug nepageidaujamu įpročių, kurie mane lydi kiekvieną dieną ir aš tiesiog niekaip negaliu jų atsikratyti arba pakeisti. Dabar turiu žinių kaip dirbti su savim ir keisti savo blogus įpročius arba sukurti naujus :)
3. Running for My Life: One Lost Boy's Journey from the Killing Fields of Sudan to the Olympic Games - Lopez Lomong <*****> (R)
Iki šiol klausiau nemažai biografinių knygų iš kurių kelios buvo apie Afriką, pilietinį karą, vaikus karius ir t.t. Tačiau nei viena istorija nekabino taip, kaip kabino ši. Kai klausiau šios biografijos, akyse pastoviai tvenkėsi ašaros, bei kai kuriuos skyrius norėjosi klausytis po kelis kartus, tai tikrai neeilinė istorija. Aš tikiu, kad tokių ir panašių istorijų yra daug ir čia nieko įpatingo, bet ši istorija kitokia - tai tikrai labai neseni vykusi ir su labai dideliu pozityvumu - kai berniukas 6 metų buvo pagroptas sukilelių, 10 metų pragyveno pabėgelių stovykloje ir kai dar po 6 metų jau nešė Amerikos vėlevą olimpinėse žaidynėse, tai tikra sėkmes istorija. Čia trumpas video, kuris pristato kas yra Lopez Lomong:
7. Michael Jordan: The Life - Roland Lazenby <*****> (R) Prieš šią knygą, apie Jordaną žinojau tik tai kas buvo transliuojama žiniasklaidoje ir visada jis buvo tarsi krepšinio etalonas. Niekada nebuvo jokių ypatingų kalbų apie asmeninį gyvenimą ir t.t. tačiau perklausius šią autobiografija, likau stipriai nustebintas ir kai kuriose vietose stipriai sukrėstas. Tačiau kaip pagalvoji, kokį visuomenės spaudimą turėjo išgyventi jis aktyvaus sporto metu, turbūt galima sakyti, kad kitokios biografijos ir buvo sunku tikėtis. Žodžiu trumpai tariant, jei tu nors kiek dievinai šį krepšininką, paskaityk jo istoriją :)
8.
How Bad Do You Want It?: Mastering the Pshchology of Mind over Muscle - Matt Fitzgerald <****> 9. Tom Clancy Commander-in-Chief: A Jack Ryan Novel - Mark Greaney <*****> (R) Kai skaitai tokius dalykus kaip Rusija užpuola Lietuvą, kaip susprogdina dujų terminalą, kaip "žali/juodi" žmogeliukai apšaudo tranzitinį traukinį ir t.t. Tuo pačiu metu atsidarai naujienų portalus ir perskaitai kaip Rusija gabena "Iskander"raketas į Kaliningrado sritį ir nori, nenori perklausyta istorija pradeda vis labiau įtraukti. Žodžiu jei nors kiek įdomu, kas būtų jeigu būtų ir su realiomis priešistorėmis, tai siūlau pasižiūrėti šį kūrinį, kaip lietuviams ir šio regiono gyventojams turėtų be galo būti įdomus. Man atrodo yra ir lietuviškas vertimas Lietuvos knygynuose.
10. Born for This: How to Find the Work You Were Meant to Do - Chris Guillebeau <*****> 11. Running Man: A Memoir - Charlie Engle <*****> (R) jei manai kad tau nesiseka, jei tave kažkas apgavo ir tau dėl to liūdna, jei nori imtis kokio nors iššūkio ir jis tave gąsdina, paskaityk kokį gyvenimą turėjo Charlie Engle ir kaip jis per jį keliavo. Protu sunkiai suvokiama gyvenimo istorija, tikrai netik apie bėgimą, ši veikla tik dalis šios istorijos. Aš su pasimėgavimu suklausiau šią autobiografiją ir todėl rekomenduoju ir tau.
Paskutiniu metu bėgti negaliu, tad užsiimu bandymais ir eksperimentais kitoje srityje.
Vasara truputis pafilmavau Kernavėje, tad šiandien naujai sudėtas trumpas video jūsų teismui.
Aš sutinku, kad tobulėjimui ribų nėra, todėl ir stengiuosi ir tikiu, ateityje bus dar daugiau smagių ir kokybiškesnių video :)
Labai prašau:
Pasidalinkite savo nuomone apie video, jei patinka - rašykite kas ir jei žinote kam dar patiktų - dalinkitės, jei nepatinka - taip pat išsakykite savo nuomone. Kiekvienas pastebėjimas ir patarimas labai vertingas, norisi tobulėti :) Komentarus galima rašyti čia arba tiesiai po video Youtube kanale.
Kai už lango trumpėja dienos ir sunkūs debesys slenka dangumi, o "Bobų" vasara niekaip neateina į kiemą, aš mintimis prisimenu vasarą. Gaila, bet Lietuvoje vasara būna trumpa, bei ne visą laiką prognozuojama, todėl tenka bent jau kelioms savaitėmis bandyti "tos" vasaros, su garantuotu puikiu oru, paieškoti kažkur kitur. Šiemet ir vėl pajudėjom į Italiją.
Kiek kartų bevažiuočiau į ją, tiek kartų ji mane nustebina. Vis randu ir randu ką naujo pamatyti arba jau gerai žinomo seno patikrinti. Šiemet vasara buvo ne išimtis, apie 10 dienų keliavom po Italiją ir bandėm kiek įmanoma daugiau pasikrauti tos "Itališkos" vasaros.
Čia keli nauji ir seni dalykai, kuriuos norėčiau paminėti:
* Automobilio nuomos ypatumai. Pakenčiama, bet norėtųsi geriau - eilės prie atsiėmimo, klaidos suvedant kreditinės kortelės duomenis, darbo imitacija, sugaišta daugiau nei 1,5 valandos, nors eilėje buvau antras.
* Priimtas 119 km ultra bėgimo iššūkis. Šį kartą buvau per silpnas, kelionę baigiau 95 km, po truputį daugiau nei 20 valandų. Pamatyta nuostabi Italijos Dolomitų gamta kaip dieną, taip ir naktį. Ar bandysiu dar kartą? - tikrai taip ir ne tik čia.
* Jūra - paplūdimiai tikrai geresni pas mus, tikrinau Juodkrantėje vasaros pabaigoje. Vanduo jau mums be šansų konkuruoti, ten tikrai šiltesnis.
* Toscana - nuostabus regionas, maistas, gamta ir žmonės. Ten norisi vis sugrįžti ir sugrįžti. Gyvenom "Villa Sermolli", tikrai rekomenduoju. Kaip ten nuostabu, galite pažiūrėti mūsų TURO video.
* Florencija. Karšta, nuostabi ir kaip visą laiką nepamirštama. Automobilių kamščiai ir GPS klaidos pridėjo truputį druskytės, nors ir pasivažinėjau prieš eismą ir per ženklus.
* Siena. Vienas nuostabiausių miestų. Kiek kartų ten be važiuotum, vis randi į ką akis paganyti. Tikrai rekomenduoju pasikelti ir pasidairyti į miestą iš viršaus.
Išvada viena: laikas pasižvalgyti ir kitur, bet tikrai dar liko daug dalykų, kuriuos norėčiau pamatyti/patirti Italijoje.
Truputį pakalbėjom apie bėgimą, knygas ir kaip galima suderinti šiuos du pomėgius. Visas tekstas žemiau :) Išvada viena - skaitykite knygas, o jei negalite, tuomet klausykite. Dabar jau atsiranda knygų ir lietuviu kalba - http://audioteka.com/lt/ ====„Danske bank Vilniaus maratone“ tarp visų dalyvių bus galima išvysti ir vieną ištvermingiausių Lietuvos bėgikų Marių Grebliką, kuris paprastai neapsiriboja lengvu krosu ir ryžtasi įveikti ultramaratonų distancijas visoje Europoje. Artėjant Vilniaus maratono karštinei bėgikas rekomenduoją, ką daryti, kad ilgų distancijų bėgimas neprailgtų.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo sportas? Ar visada buvote bėgikas?
– Įvairias sporto šakas išbandžiau dar mokykloje, sportavau ir studijų laikais. Tačiau pradėjus intensyviai dirbti tam tiesiog nebeliko laiko. Dirbant informacinių technologijų srityje sėdimo darbo yra labai daug, tad pradėjo sparčiai augti svoris.
Suvokimas, kad reikia kažką keisti atėjo gimus dukrai. Pamaniau, kad jos vietoje nenorėčiau turėti tėčio, kuris negali užlipti į antrą aukštą ar išeiti pasivažinėti dviračiu. Kitas paskatinimas pradėti bėgti buvo šuo, kuriam labai patikdavo du kartus per dieną išeiti pabėgioti. Ir štai, jau šešeri metai kaip aktyviai bėgioju.
– Koks šiuo metu pats didžiausias pasiekimas bėgimo srityje?
Taip, didžiąją dalį treniruočių bėgu su knyga, o jei tuo metu nerandu įdomios klausytis knygos, tuomet pasisiunčiu taip vadinamus „podcast“
– Galima sakyti, kad pats didžiausias pasiekimas tuo pačiu yra didžiausias nusivylimas. Šią vasarą dalyvavau ultramaratone, kurio trasa buvo 120 kilometrų kalnuose. Deja, tą kartą pavyko įveikti tik 95 kilometrus. Vis tik manau, kad įveikti tokį atstumą per mažiau nei 20 valandų yra puikus pasiekimas.
– Ne kartą savo tinklaraštyje rašėte, kad bėgate ne vienas, o su knyga, tiksliau audioknyga. Kaip atradote šias knygas?
– Audioknygas atradau tuo metu, kai važiavau į pirmas savo varžybas didesnes nei maratonas Italijoje. Vykau automobiliu ir taip jau sutapo, kad buvau į grotuvą įsirašęs porą garsinių knygų.
Tą kartą man knygos padėjo išlikti budriam ir saugiai įveikti daugiau nei 1000 kilometrų, o kelias visiškai neprailgo. Kiek vėliau ėmiau ieškoti ir daugiau garsinių knygų, o šiandien mano grotuve visuomet yra knygų.
– Ar šie du pomėgiai – bėgimas ir knygų klausymas – suderinami?
– Taip, tai suderinami pomėgiai, vis tik pirmiausia reikia išsiugdyti įprotį. Žmogui gana sudėtinga vienu metu daryti kelis darbus, šiuo atveju – bėgti ir įdėmiai klausytis knygos. Svarbu išmokti klausantis knygų neprarasti budrumo.
– Ar dabar visuomet bėgate su knyga?
– Taip, didžiąją dalį treniruočių bėgu su knyga, o jei tuo metu nerandu įdomios klausytis knygos, tuomet pasisiunčiu taip vadinamus „podcast“ apie bėgimą, keliones ar savo profesinę sritį.
– Kodėl bėgant verta klausytis knygų?
– Pirmiausia, ilgai bėgant laikas gali prailgti. Todėl knygos yra puikus būdas pasinerti į įdomų turinį ir užimti savo galvą kažkuo naudingu.
Taip pat, visi bėgikai žino, kad šis sportas užima laiko, net nebūnant profesionaliu sportininku, per savaitę bėgdami sugaištame bent 10 valandų, o tai ilgas laiko tarpas. Kad visas tas laikas nenueitų veltui, galima klausytis knygų. Taip ne tik tobuliname savo ištvermę ir kūną, bet ir sužinome kažką naujo, naudingo. Ir konkrečiai mano atveju, klausantis knygų užsienio kalba, labai tobulėja tos kalbos žinios. Tai galiu patvirtinti iš savo patirties.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Šiuo metu ruošiuosi dalyvauti bėgime Lenkijos kalnuose. Tai bus 90 kilometrų ilgio trasa, kuri, tikiuosi, taps puikia šio sezono pabaiga. Dėl šių svarbių varžybų Vilniaus maratone pasirinkau bėgti tik pusmaratonį, tai bus puiki tempinė treniruotė prieš didįjį startą.
A photo posted by Marius Greblikas (@balticwildrun) on
Paskutinės valandos
prieš startą.
Iki starto likus dviem
valandoms, Cortiną užklupo nerealaus stiprumo liūtis, su žaibais ir stipriu vėju.
Kalnuose toks siautulys nebe atrodo labai linksmai. Visa laimė, likus 30
minučių iki starto, lietus liovėsi ir stovint starto koridoriuje jau darėsi
karšta ir buvo aišku, kad lietaus striukė keliauja į kuprinę. Drėgmė buvo didelė,
temperatūra apie 20 laipsnių ir todėl realus jausmas buvo karšta.
Jausmas stovinti starto koridoriuje
buvo neišpasakytas – jaudulys, kylantis adrenalinas ir nežinia kaitino
atmosferą ir kėlė vidinį nerimą. Aplinkui žmonės tikrai atrodė nusiteikia iššūkiui
ir tiksliai žinojo ką daro. Apie „tiksliai“ sakyčiau galima buvo spręsti iš
antsiuvų, „finišerių“ marškinėlių ir t.t. Aplinkui didžioji dauguma buvo jau
dalyvavę ir greičiausiai įveikią ne viena ultra Italijos kalnuose. Tokių kaip
aš greičiausiai buvo mažuma, kurių akyse matėsi daugiau klausimų, nei atsakymų.
Ar tai buvo baimė? - nesakyčiau,
kad tas jausmas baimė, tai daugiau jausmas kai žinai kad gali ir nori, bet dar
nežinai ar tikrai tiek kiek tavęs laukia… :)
Iškilmingai pristatė
super duper Ultra žvaigždes ir jau liko kelios akimirkos kol bus duotas startas
ir pasileis 1500 žmonių tiesiai į naktinius kalnus, kur vis dar girdisi šėlstanti
audrą ir kartas nuo karto dangų nutvieskiantys žaibai.
Nusirengiu striukę,
susikišu i kuprinę, pasižiūriu į bažnyčios bokšto laikrodį ir pasižadu sau - šiandien
nieko kvailo nedarysiu, kad liktų noro dar ateityje čia arba kur nors panašiai sugrįžti.
Startas - CP1 (+18 km,
-101 km)
Po Lavaredo Ultra Trail
himno buvo duotas startas ir visi pajudėjom į tamsią naktį, žiūrovai labai šiltai
išlydėjo. Man asmeniškai paskutinę
minutę pasitikėjimo ir užtikrintumo pridėjo – šeimyna, kurią paskutinę akimirka
pastebėjau ir išgirdau prieš pasinerdamas į tamsą.
Jei neįsivaizduoji kaip
jaučiasi dviratininkai judėdami sirgalių koridoriumi ar lyderiai finišuodami,
tai Lavaredo startas tikrai leidžia pasijausti „visagaliu“, tačiau po akimirkos
kai pasineri į tamsias Cortinos gatveles ir girdėdamas šalia bėgančių kvėpavimą
supranti, piešinį teks piešti pačiam ir koks jis gausis priklausys tik nuo
tavęs.
Miesto gatvelėmis
bėgimas neprailgo ir po keliasdešimt minučių jau sukom į miško keliuką. Jis
pasitiko kamščiu, nes toje vietoje visi traukėsi lazdas ir niekur neskubėdami
judėjo į pirmąją įkalnę. Čia teko pastoviniuoti ir paskui niekur neskubant judėti
vienas paskui kitą, nes lenkimui buvo nepalankus kiekis žmonių ir pačioje pradžioje,
kai dar liko beveik visi 119 km, nemačiau jokio reikalo tai daryti. Kopimas
neprailgo, nes nuo kalno kartas nuo karto atsiverdavo Cortinos žiburiai, kurie
su kiekviena minute vis tolo ir surinkus 500 m, bei pasiekus bėgamą trasos
vietą, buvo galima mėgautis šiokia tokia vėsuma ir pagaliau aplenkti vieną kitą
dalyvį.
Pirmas nusileidimas
daugeliui kirto visa jėga, tie kurie nesugebėjo susitvarkyti su startiniu
jauduliu, adrenalinu ir nenumaldomai norėjo užsiimti kuo geresnę vietą, bei
aplenkti visus arba beveik visus ką mato, nuokalnė pasiūlė byrančius akmenis,
styrančias šaknis ir labai skaudžius kritimus. Nusileidus nuo kalno 1250 m.
aukštyje daugelis atlikinėjo pirmuosius tualetinius reikalas, kiti bandė „laižytis“,
susitvarkyti nusileidimo žaizdas. Gaila tų žmonių kurių kelionė baigėsi po
pirmo nusileidimo su praskeltais delnais, keliais ir panašiai. Merginos verkė,
vyrukai bandė demonstruoti skausmo toleranciją ir judėti, bėgti kruvini. Viskas
vyksta absoliučioje tamsoje tik apšviečiant galvos prožektoriais, tikrai
mistinė atmosfera - prakaito ir kraujo kvapas tvyrojo ore. Paskutiniai 8
kilometrai iki pirmos maitinėlės buvo sąlyginai tiesus ir nesudėtingi, tai
leido mėgautis bėgimu ir nuo kalnų upės
padvelkiančia vėsa.
Atbėgus į CP1, vaizdas buvo
graudus. Prie medikų automobilio nusidriekusi eilė, kurioje kiekvienas
stovintis dalinosi savo kritimo istorija ir demonstravo žaizdas. Deja daugelis jų
taip ir liko CP1, nes prakirsti keliai arba plaštakos nebuvo tvarkomos lauko
sąlygomis ir medikų verdiktas buvo paprastas - DNF.
Aš pasimėgavau vaisių
baru - keli bananų gabaliukai, pasipildžiau vandens į tuščias talpas ir pajudėjau
toliau. Giliai galvoje netgi apsidžiaugiau savo konservatoriška pradžia, nes
tie vaizdai medicininiam punkte buvo nekokie.
CP1 -> CP2 (laikas
5:17:48, +33 km, -86 km)
Vis dar naktis ir kuo
toliau tuo vėsiau. Šviestuvas veikia puikiai, šviesos pakanka, net kartais
uždengiu šviesą ranka, kad galėčiau matyti žvaigždėtą dangų ir dylantį mėnulį. Labai
teikiamai nuteikia mėnulio šviesa, nes dangus giedras ir lietaus aplinkui
nesimato.
Aš tamsos žmogus, man judėti
naktį labai patinka, nes nesimato kur link ir koks atstumas liko, trasos
žymėjimai atspindi šviesą ir matosi iš toli, galima susikoncentruoti į save ir
artimą aplinką - seku kelią, šokinėju per akmenis, šaknis, bei valgau ir geriu.
Niekas netrukdo ir geras ritmas leidžia mėgautis naktiniu bėgimu.
Pasiekus viršūnę 25 km
atsiveria nuostabus vaizdas į serpentiną “single track” į apačią, kur matosi ilgas
nusileidimas iš priekyje bėgančių bėgikų šviestuvų kelias.
Pradžioje žemyn judu
lėtai, nes priekyje keli dalyviai sunkiai įveikia laiptus, akmenis ir tiltukus
per upelius, o kadangi lenkimo galimybės nėra, tai „atleidžiu raumenį“ ir
mėgaujuosi procesu bei vaizdais. Vaizdai – mėnulis daro puikų darbą ir beveik
gali bėgti be žibinto, todėl pasigrožėti tikrai yra kuo.
Taip net nepastebiu kaip
pavyksta nusileisti daugiau kaip 800m žemyn ir jau tolumoje matosi antros
maitinėlės šviesos. Truputį jaučiasi kojos, bet savijauta labai pakyli ir šioje
maitinėlėje jau stengiuosi daug laiko negaišti.
Čia stebėdamas aplinką
išmokstu pirmą pamoką - vandens atsargas reikia ne pildyti, o keisti t.y. sena ir
sušilusį reikia išpilti ir pasipildyti viską šviežiu. Kaip aš anksčiau pats to
nesugalvojau, visą laiką pildydavau ir galiausiai gaudavau nepakenčiamo skonio
negeriamą vandenį.
Šioje maitinėlėje
paskanauju obuolio, juodo šokolado, atsigeriu kažkokio „kosminio“ geltono
elektrolitų gėrimo ir viską susipakavęs išjudu į tamsą, nes norisi pasiekti
Misurina ežerą pačioje ryto pradžioje – norisi pamatyti jį visame gražume ir
norisi kuo daugiau km įveikti vėsiu paros metu.
CP2 -> Misurina (42
km) Čia tik 9 kilometrai,
vienas visiškai niekinis kalniukas ir jau galima mėgautis nuostabiu ir už
širdies griebiančiu bėgimu šalia ežero, kai jis visas skendi rūke ir tik kalnų
viršūnės būna paliestos pirmųjų saulės spindulių. Tačiau oi tačiau, kalnuose
nieko nebūna paprasto, kaip nebūna niekinių kalniukų :) Pasirodo šioje atkarpoje
iš vakaro, o gal ir naktį, buvo daug lietaus ir purvyno buvo daugiau, nei
įmanoma įsivaizduoti. Čia teko rimtai padirbėti šokinėjant nuo vieno kietesnio paviršiaus
prie kito ir stengtis kuo mažiau išsivolioti purvyne. Ne visi šuoliai buvo
sėkmingi, todėl bėgimo batai darėsi vis sunkesni, o kojos kaip kokio molio
minkytojo piramidžių statybos laikais. Nebijau aš to purvo, nes pavasarį jau
teko Lenkijos kalnuose pasimaudyti, tačiau tokia kibi košė klijavosi netik prie
batų, bet pakliūdavo ir į vidų, kas iš
karto sukeldavo diskomfortą, reikėdavo stoti ir krapštyti lauk, kad nesusidarytų
palanki terpė pūslėms.
Šia visą situaciją
puikiai apibūdina vaizdelis, kai Italas traukia purvyne įstigusį batą rankomis
ir nesugeba to padaryti, tešla jį laiko išties stipriai.
Neatsimenu kelinta
valanda buvo, bet kaip gera buvo pamatyti iš už medžių išnyrantį Misurinos
ežerą ir žinoti - čia jau 42 km ir iki maitinėlės liko „tik“ 6 km ir beveik
viskas tiesiai į kalną.
A photo posted by Marius Greblikas (@balticwildrun) on
Misurina -> CP3 (laikas
9:06:10, +48 km, -71 km)
Misurina ežeras, tikrai
kažkas magiško, ypač kai tai labai anksti ryte. Aišku bėgančių buvo nemažai,
bet patikėkite manimi, kiek ten buvo kiniečių turistų su super duper fotoaparatais,
bandančių surasti tą gyvenimo kadrą, net sunku nupasakoti. Žiūrėjo jie į
mus ir turbūt galvojo - toks nuostabus
ežeras, tokie nuostabūs kalnai, toks ankstyvas rytas, tokios geros
fotografavimo sąlygos ir ką čia veikia tešlini ir neaiškūs europiečiai?
Bėgdamas ežero pakrante,
nusprendžiau prisėsti ant vieno iš suoliukų, susitvarkyti batus, susidėti
žibintą ir truputį atsipūsti bei pasigrožėti ežero ramuma.
Toliau laukė labai liūdna
ir ilga įkalnė 750 m sukilimas, kuri turėjo baigtis 48 km maitinėlėje. Judant
link tikslo ir pasiekus aukštį kuriame
lieka tik uolos ir mažaūgė augmenija mane iš šiokio tokio kopimo transo
pažadina lietuviški žodžiai „Lipam, lipam !!!“. “As Kaukas (Valerijus)” mane
pasitinka parimęs į akmenį, visas baltas kaip popierius ir tik šypsena veide… Nustebina,
bet kartu suprantu, kad kažkas negero atsitiko, nes jis greitesnis nei aš ir jau
turėjo būti žymiai toliau.
Pasirodo tam buvo
priežastis - ta atkarpa kur aš murgdžiausi purvyne, jis laikas nuo laiko apsikabindavo
pušį ir skrandžio turinį išleisdavo į kalnus pasiganyti. Trumpai tariant
skrandis stop, dehidratacija kaip turi būti ir energijos nulis. Kelias
akimirkas kopiam kartu, ritmas lėtas, bet maitinėlė artėja.
“As Kaukas” nusprendžia
maitinėlėje numigti keletą „minučių“ ir taip pataisyti savo savijautą.
Pasidalinam keliais patarimais, apmąstymais kaip čia gaivinti skrandį ir
atstatyti skysčiu išsiskiriam - aš einu valgyti ir judėti toliau, jis miegoti
ir paskui bandyti pasiekti 66 km
maitinimo punktą.
CP3 - maitinimo punktas.
O čia jau pamatau tikrą,
Itališką tvarką. Maitinėlėje atstoviu eilę apie 20 min. ir tik tam kad gauti
kažkokio keisto skoniu makaronu sriubos. Aišku čia jau vėl tenka improvizuoti,
nes sriuba visiškai be skonio, tad ją pagardinu Itališka vytinta dešra ir
užgeriu Coca-Cola, niekada gyvenime nesu valgęs keistesnio derinio, bet tuo
momentu tik tokiai kombinacijai minčių užteko.
Užkandęs susiradau kur
galima nusipirkti espress’o puodelį kavos, nes po maisto akys pradėjo klijuotis
ir norėjosi numigti ir man keletą minučių. Kol laukiu savo išsvajoto espress‘o,
Italai demonstruoja savo sugebėjimus atsigauti - 0.5 litro bokalas alaus pasirodo jiems
normalus reiškinys, jie kiekviename Rifugio perka po bokalą, greitai jį
susileidžia į skrandį ir juda toliau. Kalorijos, skysčiai ir anestetikai
vienoje vietoje, todėl gal ir finišą pasiekia didžiausias procentas.
CP3 -> Landro
medicininis punktas (58 km)
Prasideda pati
vaizdingiausia trasos dalis, nes prieš tai buvo naktis, o jau dabar yra į ką
akis paganyti - bažnyčia pačių “Tre Cime Di Lavaredo” papėdėje, patys “Tre Cime
Di Lavaredo” iš toliau atrodo neišpasakytai, vien dėl jų galima visą naktį bėgti
ir jau daugiau kelionės netęsti, tiesiog prisėsti ir grožėtis, nes tokio vaizdo
ir tokio grožio dar nebuvau niekur matęs.
A photo posted by Marius Greblikas (@balticwildrun) on
Pasirodo beveik visi 10
km nuo paskutinės maitinėlės yra nuo kalno labai smagi trasa, visa bėgama,
todėl čia jau kenčia kojos. Labai bijausi mėšlungio arba visiškai sudaužytų
šlaunų raumenų, tačiau mane vėl gelbėja sniegas. Pasidarau ledinius kompresus šlaunims,
kaklui ir jau tuomet skrendu žemyn, kol sniegas tirpsta ir raumenys būna
šaldomi viskas sekasi puikiai… Tačiau jau po pusvalandžio, nusileidus į mišką
temperatūra pakyla drastiškai ir greitas nusileidimas pradeda jaustis netik
kojose bet ir visame kūne. Prabėgus Landro medicininį punktą su keliais
bendražygiais sustojam prie šaltinio atsigaivinti, pasipildyti vandens – kojos
tiesiog dega ir tik šaltas vanduo šiek tiek gaivina. Po kažkurio laiko pribėgu
totaliai žalią ežerą, kurį nusprendžiu nufotografuoti ir įsitikinti ar čia jau
haliucinacijos nuo karšto oro ar jis iš tikro toks žalias. Pasirodo iš tikro
žalias.
A photo posted by Marius Greblikas (@balticwildrun) on
Landro -> CP4
Po žalio ežero ir kelių kilometrų išbėgu į žvyrkelį ir kojos
jau jaučia visą nusileidimą. Žvyrkelis lygus kaip stiklas, truputį į kalną ir tęsiasi
apie 5 km iki sekančio maitinimo punkto, atrodo gali bėgti kiek širdis geidžia,
tačiau motyvacijos ir jėgų nerandu. Pradžioje bandžiau bėgti, paskui pakankamai
intensyviai ir greitai eiti, tačiau po kažkiek laiko, kai visi aplinkui
šliaužia, motyvacijos skubėti neliko ir iš bandydamas pailsėti žingsniavau
lygiu ir atrodo gerai bėgamu paviršiumi. Saulė vis labiau kaitino, o pasislėpti
nebuvo galimybės. Geliukai jau pradėjo tapti problema, tačiau save stengiausi
laikyti maitinimosi grafiko rėžiuose - vienas geliukas per valandą. Paskutinį
kilometrą iki maitinėlės sugebėjau įkalbėti vieną iš dalyvių ir prisiversti
pabėgėti, nors jau visiškai saulė lenkė prie žvyro.
CP4 (laikas 12:40:45, +66
km, -53 km)
Maitinėlė, kurioje laukė
mano sudėtas maišelis su atseit man turėtų būti reikalingais mano daiktais.
Neturėjau aš patirties ką reikėtų dėti ir siųsti į vidurį trasos, bet kažką
susidėjau ir štai kas ten buvo:
Saulės kremas
Papildomi keliukai, batoneliai..
Vazelinas
Marškinėliai
pasikeitimui
Ilgom rankovėmis
viršutinė dalis
Compress kojines
Daugiau man atrodo nieko
nebuvo… Kai pamačiau ką kiti dedasi į maišus, buvau lengvai šokiruotas - nuo rankšluosčių
iki naujų kuprinių, batų ir t.t. Žodžiu žmonės nusiprausia, persirengia pilnai,
pasiima pakaitinę, sausą ir gal patogesne kuprinę ir tuomet juda į antrą dalį.
Pas mane buvo truputį kitaip.
Gavęs savo maišą,
pasipildęs gertuvę Coca-Cola ir susiradęs pavėsyje žolės plota, pirmą kartą nuo
vakar vakaro prisėdau atsipūsti. Jausmas buvo neišpasakytas. Nusirengiau
šlapius marškinėlius ir nutariau susitvarkyti savo pėdas, nes pradėjo jaustis
skausmingi taškai, kas signalizavo, kad ten ne visiškai 100% viskas gerai.
Bate buvo visko, nors
bėgant nelabai jautėsi, iškračiau – spyglius, purvyną, smėlio ir t.t. Kojinės
nebuvo pačios švariausios, tačiau nedrįsau pasikeisti į compress naujas, nes
jos man nepatinka kaip elgiasi bate, t.y. koja slidinėja ir nesijaučiu
užtikrintai. Taigi teko kažkokiu
mistiniu būdu tvarkyti, valyti esamas kojines bei pėdas. Pėdos atrodė neblogai,
nebuvo jokiu išoriškai matomų pritrynimų, tačiau nuovargis ir keisti vidiniai
skauduliai jautėsi. Ilgai nelaukiant stipriai sutepiau kojas vazelinu ir apsives
jau naudotas kojines, sukišau kojas į bėgimo batus. Jausmas buvo nekoks, kojos
tiesiog prašėsi išleidžiamos, tačiau žinojau vieną - jei ilgai aš jų
nesugražinsiu atgal į batus, paskui greičiausiai jau jos nebetilps ten visai.
Išsitepiau kremu nuo
saulės, susitvarkiau kuprinės turinį, susiskirsčiau GU pagal labai skanus,
skanus ir jei mirsiu tai gal suvalgysiu. Pagal šia sistemą sudėjau viską į
kuprinę, o perteklinius arba GU iš kategorijos „geriau mirsiu, nei juos
vargysiu“ sukišau atgal į maišą, kurį atidaviau parvežti į Cortiną.
Kai pakilau nuo žemės,
galvojau apie tai, kaip čia nors vieną metrą pajudėti, nes kojos buvo “medis”,
tačiau kol vaišinausi maitinėlės „gėriu“ kojos prasimankštino ir skausmas kažkur
tai dingo.
Laukė visai niekiniai 9
km iki kito punkto, šią trasos atkarpą aš jau žinojau dar iš tris metus atgal
bėgtų varžybų, su tikrai nebloga ir pakilia nuotaika išjudėjau į tikrai karštą
vidurdienį.
CP4 -> CP5
Šioje atkarpoje
neįtikėtinai puikiai jaučiausi, kopti sekėsi labai gerai, nors oras pastoviai
šilo, bet aplinkui supo pakankamai gausios pušų šakos, kurios neblogai dengė
saulės spindulius. Aišku nuotaiką pagerino tai, kad trasa buvo žinoma ir tuomet
supratau, ką reiškia žinoti ir pažinti gerai trasą, tuomet puikiai gali
paskirstyti jėgas ir žinoti kur ir kas tavęs laukia.
Pasiekus kalno viršūnę,
nusiploviau prakaitą šaltoje upėje ir pasileidau žemyn. Kojos jau buvo ne stebuklas,
bet laikė ganėtinai puikiai ir nuo kalno nusileidau labai sparčiai ir labai
neskausmingai. Oro temperatūra buvo aukšta, tad galvoje brandinau mintį lysti į
kalnų upę prie maitinėlės ir ten vėsintis, tačiau to nepadariau...
CP5 (+75 km, -44 km)
Maitinėlėje temperatūra
buvo tokia, kad ant saulės ilgai būti negalėjau, kepino pilnu pajėgumu.
Pačiupau savo patobulinto makaronu sultinio su džiovinta dešra, kur vėl tarp
Italų sulaukiau komentarų, kad makaronų niekas taip nevalgo, reikia sūrio
įsidėti ir t.t., o man visai nesvarbu, nes lietuviško atlikimo Itališka
šiupininė sriuba buvo skani ir aš nesiruošiau su jais diskutuoti.
Šioje maitinėlėje
paskambinu šeimynai ir susitariam susitikti po 20 km, kuriuos planavau įveikti per
4 valandas.
Matau tolumoje, kai
kurie vietiniai šaldosi kojas kalnų upėje ir ši mintis vėl atsigauna mano
galvoje, nes sniego niekur nėra ir mano šaltų kompresų kojos jau seniai
pasiilgo. Bet čia vėl pakišo koją tai, kad aš žinojau šią trasos dalį – mano atmintyje
buvo informacija, kad išbėgus iš maitinėlės po kokių 2,5 km yra labai graži ir
su nuostabiu krantu kalnų upė, kurioje aš galėsiu be vargo atšalti, nes prieš
tris metus ten skalbiau savo mėšlungio surakintas kojas. Tai turėdamas galvoje
ir nenorėdamas brautis prie nepatogios upės čia, pajudėjau link savo išsvajoto
laukinio paplūdimio už 2,5 km.
CP5 -> CP6
Čia tik išbėgęs iš
maitinėlės ir jau besvajodamas apie šaltą upę, ėmiau ir pasiklydau. Tik po
kokių 15 minučių ir tik vietinio Italo važiuojančio su automobilio paragintas,
apsisukau ir bandžiau rasti kur gi aš čia nugrybavau. Suunto laikrodis šioje
situacijoje labai padėjo ir po kiek laiko jau buvau ten kur reikia ir bėgau
žymėta trasa link išsvajoto paplūdimio.
Kai priartėjau prie
lauktos upės ir jau buvau pasirengęs kišti savo karštas kojas į ledinį vandenį,
mane pasitiko visiška tyla, t.y. aš upės dar nematau, tačiau taip pat aš
negirdžiu jos ošimo. Pasirodo mano „super duper“ nuostabi upė ir paplūdimys,
šiemet kažkodėl visiškai be vandens ir mano išsvajota šalta procedūra dingsta
tarsi lapė rūke…
Nuo šios akimirkos
prasideda tikras išgyvenimas, oro temperatūra jaučiamai kyla, saule tiesiog
klijuoja mane prie žemės. Keliuose šaltikiuose nusiprausiu ir šiek tiek
atsigaivinu, bet jaučiamai blogėja savijauta ir jau visai aplinkai darausi
apatiškas.
Apie 80 km stipriai
nutrina kuprine nugarą, stipriai - tai reiškia kiaurai iki žaizdos. Sutepu tą
vietą dideliu kiekiu vazelino ir kiek įmanoma uždengiu papildomu sluoksniu
aprangos. Peršti velniškai, bet skausmas praeis ir viskas turėtų susitvarkyti.
Tuo momentu dar nesupratau, kad aš jau esu stipriai netekęs skysčių ir nepageidaujami
procesai organizme jau buvo prasidėję.
Po dar 2 km, pradeda
jaustis labai stipriai ta dalis, kuri vadinama užpakaliu ir kirkšnys. Čia vėl tenka
stoti ir išsitraukus vazeliną labai gausiai išsitepti tas vietas, kurios jau
pažeistos ir skausmingos. Jausmas nenupasakojamas, labai panašus turėtų būti,
kaip ant žaizdos piltum druską ir dar ją įtrintum ranka.
Tuo momentu vis
stengiuosi pildyti skysčius, tačiau kuo toliau tuo sunkiau prisiversti ką nors
gerti arba valgyti, nes skrandis tiesiog nustoja funkcionuoti.
Vien tik nuo mities apie
gėliuką mane pradeda „tampyti“ ir negaliu apie net galvoti. Judėjimo greitis
sulėtėja, nes energijos atsargos nepakankamos. Daug vilčių dedu į vandens
punktą, kuris turėtų būti apie 88 km ir labai tikiuosi ten rasti Colos, kuri
turėtų vėl užvesti skrandį ir įgalinti mane vėl vartoti gėliukus. Tačiau iki
vandens punkto dar toli ir kilometrai slenka labai lėtai.
Prasideda sudėtinga bet
žiauriai graži vietovė – visur kur akys užmato aplinkui supa dideli kalnai, o
iš jų beveik kiekvienam žingsnyje ir įvairiausio dydžio krenta kriokliai. Čia
visi juda lėtai, kiekvienas kovoja su savo bėdomis, kiekvienas bando save
vienai ar kitaip motyvuoti. Mano nuostabai, netikėtai saulėtą orą keičia
debesys ir pradeda lyti, drėgmė didelė, vėjas pakyla ir staigiai pradeda vėsti
kūnas. Nenorėdamas sušalti, užsidedu striukę nuo lietaus ir tesiu toliau savo
sraigės greičio kelionę į jau išsvajotą vandens punktą. Kaip staigiai lietus
prasidėjo, taip staigiai jis ir baigėsi. Tačiau jau šiame etape, galva nedirba
skaidriai ir nereaguoju į staigius oro sąlygų pokyčius, kas dar labiau
pablogina mano situacija.
Pakeliui pasitinka
siaura, bet srauni kalnų upė, per kurią nėra kitų kelių kaip bristi. Didžioji
dalis dalyviu sėdasi ant akmenų ir aunasi batus, bei bando įveikti upę basomis.
Aš kiek pastovėjęs ir pasvarstęs, bei pasitaręs su dar keliais Italais, nusprendžiu
bristi su batais ir negaišti laiko. Upė tikrai srauni ir esant gyliui tik iki
kelių gali laisvai išversti iš klumpių. Batai dirbo puikiai, vanduo greitai
pasišalino ir nesukėlė problemų judėti toliau. Tokių bridimų per ateinančius 2
km, reikėjo atlikti dar du kartus ir jau vėliau beveik niekas batų nesaugojo ir
brido kaip stovi. Iki vandens punkto skaičiuojant paskutinius metrus,
savijauta lyg ir gerėjo, nes viltis buvo papildyti kalorijų atsargas, nors
skrandis tikrai stovėjo jau ne pirmą valandą.
Malga Travenanze vandens
punktas
“Vamzdis” ir iš jo
bėgantis vanduo, bei šalia pastatytas užrašas “geriamas vanduo” mane tiesiog
prikalė prie žemės… Aš gal kokias 5 minutes stovėjau ir žiūrėjau į šį piktą „pokštą“
ir svarsčiau kas bus toliau. Galiausiai papildžiau gertuvę, pakilau dar kelis
metrus aukštyn, bei prie medinio namuko radęs suolą atsisėdau ir tiesiog
negalėjau pajudėti. Šalia manęs atsisėdo keistas pilietis, kuris šypsojosi ir
beveik nieko nekalbėjo, persimečiau keliais sakiniai anglų kalba ir iš jo
atsakymų supratau, kad lyg ir žino mūsų „mega“ žvaigždę Grinių, bet daugiau
nieko nepamenu... Jis tik paklausė manęs ar aš pailsėjau ir ar aš pasiruošęs
toliau judėti. Dar kiek pasėdėjau, su didelėmis pastangomis suvartojau gėliuką
ir atsistojęs išjudėjau link 95 km punkto. Mano netikėtas „draugas“ sekė mane
iš paskos. Šis pilietis po kažkiek laiko mane pradėjo žiauriai nervinti ir
sekinti. Jis kvėpavo tiesiai į nugarą ir neleido man jaustis laisvai ir gyventi
pačiam su savo bėdomis.
Oro sąlygos vėl keitėsi
- prasidėjo lietus su griaustiniu, bei žaibais. Jausmas visiškai ne koks,
savijauta bloga, pykina ir žiauriai skauda pėdą - formuojasi pūslė. Vienoje
vietoje sustoju ir atsirėmęs į akmenį jau ruošiuosi vemti ir netikėtai pasukęs
galvą matau mano nepageidaujamą palydovą, kuriam pasakau kad mane paliktu čia ir
judėtų vienas, tačiau pamačiau tik šypseną jo veide ir nieko daugiau, jis stovi
ir laukia… Tuo momentu aš jaučiausi tarsi stebimas maitvanagio prerijose, kuris
laukė kol aš nusibaigsiu. Jis nekalbėjo su manimi, tik šypsojosi ir tiek… Taip
bestovint mane pralenkia trys Italai ir aš žaibo greičiu bandau kabintis į juos.
Deja visa ši vilkstinė subyra labai greitai ir vėl aš lieku su savo palydovu už
nugaros ir stipriu vėju su lietumi. Tuo momentu dar kartą pažvelgiu į savo „palydovą“
ir nusprendžiu pabėgti nuo jo kiek tai man bekainuotų, nes kitu atveju aš jį
nusmeigsiu su lazda ir bus vienu nelaimingu atsitikimu daugiau :) Pradedu
spurtuoti į kalną ir įveikus kelis serpantininius zigzagus pastebiu kad jis
pradeda atsilikinėti ir aš jau artėjų prie geltonos „The North face“ palapinės,
kuri yra savanorių būstas kalno viršūnėje,o jau nuo ten prasideda tik nuokalnė.
Čia aš visiškai nesidairau ir pradedu bėgti žemyn, nenoriu pamatyti kur yra
“palydovas” ir tiesiog bėgu. Kojos nelaiko, pėdą skauda taip, kad pradedu
suprati jog greičiausiai 95 km maitinėlė bus mano paskutinė… Bet bėgti verčia
tik du dalykai – šeimą ir žiauriai
nenoriu persekiotojo, nuo kurio pagaliau pabėgau…
CP6 (laikas 20:10:39, +95
km, -24 km) DNF sprendimas
Kai nusileidau į
automobiliu aikštelę prie CP6 maitinėlės ir nesugebėjau rasti kelio, bei
pradėjau klajoti, lyg būčiau pasiklydęs. Tuomet pasidarė aišku, mano kelionė
baigėsi ir aš traukiuosi. Kai sutikau šeimyną, nesugebėjau nieko pasakyti tik
kažkokius padrikus žodžius, sakė buvau baltas kaip popierius… Tuo momentu jau
pats sprendimų nedarai, situacija padiktuoja ką ir kaip elgtis. Aišku pasėdėjus
20 minučių aplinkos suvokimas sugrįžo, bet drebulys ir kojos skausmas tik
didėjo. Todėl nenorėdamas sugadinti sau ir šeimynai atostogų, bei prarasti norą
bėgti neaiškiam laikui, teko pripažinti pralaimėjimą ir atidavus laiko
fiksavimo daviklį, važiuoti miegoti.
Šiandien mąstau ir
niekaip negaliu prisiminti ar tas mano pakeleivis iš tikro buvo su numeriu,
blin oi blin tikiuosi jis buvo tikras, o ne mano fantazijos ir nuovargio pasekmė.
Reikia tikėtis kitą
kartą aš būsiu stipresnis ir Dolomitai leis man pasiekti finišą, bei ta
istorija pasidalinsiu su jumis :) O dabar nauji planai ir smagi vasara.
Š.m. birželio 1 dieną susukom 38 km Vilnius iki skausmo pažįstamose trail trasose ir surinkom po 1300 metrų sukilimo. Buvo smagu, atradom daug neatrastų vietų, sukando uodai, išsimaudėm dilgėlynuose ir žodžiu praleidom gerai laiką.
Kai niekada nebuvau pasiekęs 100 ir daugiau kilometrų per savaitę, šie skaičiai atrodė kiek mistiški ir baisūs. Tačiau pasiekus šiuos triženklius skaičius šią savaitę, labai nustebau, nes savijauta buvo labai puiki ir kūnas pakankamai neblogai laikė krūvį.
Kiek pamenu seniau pasiekus 70 km per savaitę, jau kildavo bėdos, keisti skausmai ir t.t. Teko keisti begimo techniką, sureguliuoti svorį ir dar daug daug ką...
Kas iš esmės pasikeitė? Gal treniruočių metodas, gal tiesiog reikėjo laiko ir t.t. Tačiau manau pagrindinė mintis yra tai, kad darbe pradėjau dirbti prie stovimo stalo ir sėdžiu mažiau nei stoviu. Pradžioje tai vargino, tačiau dabar viskas pasikeitė kardinaliai ir sėdėti ilgiau tiesiog negaliu, norisi atsistoti ir pajudėti.
Paskutiniu metu subėgau kelis pusmaratonius:
Trakų pusmaratonis - 1:51:49
WeRunVilnius pusmaratonis - 1:53:04
Laikai labai panašūs, aišku lėti, bet tai buvo ilgųjų savaičių paskutiniai bėgimai ir buvo testuojama kiek dar potencialo kojose yra likę ir pasirodo visai neblogai :)
Šią savaitę dar pagaliau įvyko pirmas "ne.Normalūs" kolektyvo bėgimas iš Vilniaus į Trakus (38 km), renkantis kiek įmanoma trail ir su gera nuotaika. (jei kam reikės gpx failo, galiu pasidalinti)
Visus dviejų piliečių nuotykius galima sekti šiame facebook puslapyje ir jei jūs jaučiate norą pasijungti prie šio judėjimo, t.y. bėgti kur akys mato ir su polėkiu, prašau kontaktuokite ir jungtės prie kitų mūsų bėgimų.
Kaip mums sekėsi, galima pamatyti šiame video:
Daug metų atgal, dar kai apie bėgimą žinojau tik tiek, kad aš jo nekenčiau ir jis man priminė prievoles mokykloje, būtent šuo pakeitė šį požiūrį ir tik jis atvedė mane į šį keistą užsiėmimą.
2006 metų pavasarį aš ir Lord'as (vokiečių aviganis), kuris tuo metu buvo dar tik 9 mėnesių amžiaus, sudalyvavom pirmose Lietuvos krašto apsaugos organizuojamose biatlono su šunimi varžybose, kur reikėjo bėgti 9 km, įveikti tris kliūčių ruožus, šaudyti iš kovinio ginklo, bei šuniui sulaikyti nusikaltėlį. Visa tai atlikti greitai ir užtikrintai. Krašto apsaugos kinologai buvo pagrindiniai dalyviai šiame renginyje, o mes visiškai "žali" ir vieninteliai civiliai tokio tipo varžybose. Šiandien jau beveik 10 metų praėjo po šių varžybų, bet prisiminimai lyg renginys būtų buvęs vakar.
2007 metų lapkričio mėnesį dalyvavom jau visai ne karinėse varžybose, tai vienos iš pirmųjų Canicross renginių. Apie bėgimą tuo metu žinojau tiek, kad reikia bėgimo batelių, kuriuos įsigyjau kelios dienos prieš varžybas. Gerai praleidom laiką ir tai buvo pirmas kartas, kai aš pravėriau duris savo galvoje į bėgimą. Tuo metu aš buvau vienintelis pilietis ne iš kinkinių sporto arba krašto apsaugos, o vokiečių aviganis iš vis visiems dalyviams buvo egzotika. Daugelis klausinėjo, kodėl aš kankinu vokiečių aviganį, nes jis nesutvertas tokio tipo varžyboms, o pakeliui reikės man jį netik nešti, bet ir tempti. Tokie veiksmai griežtai yra draudžiami pagal varžybų taisykles ir teisėjai pažadėjo įdėmiai mane stebėti, ar tik aš nekankinu gyvūno :)
Mano atsakas buvo paprastas - susitiksim finiše ir kiek žinau visi šunys moka bėgti. Aišku nebuvom mes greičiausi ir grakščiausi ta dieną, tačiau finišą mes pasiekėm, bei net užėmėm garbingą penktą vietą :)
Taip mes prisistatėm kinkomų šunų bendruomenei ir tapom canicross gerbėjai.
2009 metų vasaros viduryje mes dalyvavom pirmose Dogtrekking (orientacinis žygis pėsčiomis poroje su šuniu) varžybose, ilgiausioje 25 km distancijoje. Tai buvo viena karščiausių birželio dienų, kurios metu buvo visko, tačiau mes sugaišę 6 valandas ir įveikę 35 km pasiekėm finišą pirmieji ir artimiausią persekiotoją aplenkėm 1,5 valanda. Aišku tai ne bėgimas, bet tai buvo veikla su šunimi. Šiose varžybose jau dalyvavo nemažas būrelis šunų, kurie nebuvo išveisti kinkimui arba bėgimui.
Taip po truputį populiarėjo mano kasdieniniam gyvenime įvairios veiklos kartu su šunimi ir po truputį vis daugiau laiko užimdavo bėgimas bei canicross'as.
Nors mano kompaniono jau nebėra šalia, tačiau įdėtas darbas, daug metų atgal, jau duoda vaisių ir žmonės supranta, kad šuns palikti namie nereikia, puikiai galima gerai leisti laiką kartu ir bėgti gali visos veislės, net ir tos kurios nėra sutvertos bėgimui.
Turėjau garbės prisidėti prie šio renginio organizacijos ir nufilmuoti jiems šį canicross'ą reklamuojantį video. Pasižiūrėkit, kokias puikias emocijas suteikia ši veikla šunims, bei jų šeimininkams. Čia puikia matosi, kad gali bėgti visi, netik šunys, bet ir žmonės.
