53 km jau nebuvo baisu, tačiau 3800 m sukilimo ir tiek pat nusileidimo - jau kėlė šiokius tokius nerimo drugelius. Ir kaip paaiškėjo ne be reikalo. Atvykus į Forno di Zoldo Belluno, Dolomitai pasitiko nuostabiu oru ir nepakartojamais vaizdais. Prieš numerių atsiėmimą turėjau šiek tiek laiko, todėl spėjau truputėlį pačiupinėti trasos (apie 6 km). Radau, kaip ir galima tikėtis, 1,5 km aukštyje pavasarį tik ateinantį - tirpstantis sniegas, upeliais tekantis vanduo ir purvo vonios, mintis apie komfortą ir lengvą pasibėgiojimą dingo ir truputį pradėjo sėtis nerimo sėkla galvoj.
Pasidarė visiškai aišku po dar kelių trasos atkarpų apžiūrėjimo, kad turėsiu kažką nepamirštamo ir tikrai reikalaujančio visų jėgų.
12 valandų likus iki starto, organizatorių ištartos kelios frazės - pažadino laukimo ir nerimo pliūpsnį, kažkur viduje:
* Trasoje yra apie 2-3 km sniego ilgio ruožas, bukite atsargūs.
* Sniegas šlapias, todėl yra rizika nuslysti, savanoriai budės, saugos, jei reikės gaudys...
* Trasa sunki, bet to juk jūs ir atvažiavote....
* Šią trasą geriausiai apibūdino elitinė sportininkė, kuri moterų kategorijoje laimėjo šių metų bėgimą, o bendroje įskaitoje buvo 15-ta: - Ši trasa, kaip poezija ir skausmas vienu metu :)
Po tokių pasisakymų buvo aišku, kad šeštadienio rytą (startas 5:30) startuos neeilinis nuotykis Dolomitų kalnuose.
Rytas prasidėjo, kaip ir priklauso Italijoje, nuostabaus skonio kapučino kavos puodeliu starto vietoje (kavinės visos pradėjo dirbti nuo 4 val. ryto), dienos plano aptarimu tarp LT bėgimo entuziastų, bei starto laukimo bundančių kalnų apsuptyje. Prieš startą dar galvoje sukosi visokių keistų minčių, planų ir t.t., tačiau paskui viskas dingo ir liko tik aš ir kalnai.
Pirmas 15 km buvo smagūs ir nesudėtingi, tačiau oras kaito, saulė darėsi vis stipresnė, todėl reikėjo maksimaliai koncentruotis ir laikytis skysčių ir maisto strategijos, nes tikrai nesinorėjo vėl turėti bėdų su virškinimu ir savijauta. 6 km. nusirengiau visus ilgus ir šiltus drabužius ir pajudėjau lengvai ir vėsiai.
Sniego, purvo intarpai prasidėjo nuo 10 km ir su kiekvienu kilometru vis darėsi daugiau ir daugiau.
Prasidėjus singletrack'ui pakliuvau į lėčiau judančių bėgikų būrį, kur lenkimai buvo visiškai neįmanomi, todėl buvo susitaikyta su esama padėtimi ir grožimasi laukine gamta, bei bandoma išvengti "dribimų" į kiekvieną purvo+sniego+ledinio vandens vonią :)
Dideli nuotykiai prasidėjo nuo 14-15 km, lipant į pirma labai stačią įkalnę (statumas - lyg liptum kopėčiomis) suplėšiau vienos lazdos diržą, 10 metrų už manęs prasidėjo akmenų griūtis, kitiems dalyviams tiesiai ant galvų - visi laiku sureagavo, aukų pavyko išvengti. Kaip ir nieko nenutiko, tačiau baimės pridėjo visiems ir tempas dar labiau sulėtėjo.
Prasidėjus sniego ruožui, kuris driekėsi apie 3 km, buvau visiškai šokiruotas. Teko leistis virvėmis nuo stataus snieguoto šlaito, šokinėti nuo vieno sniego kupsto ant kito, pavargau kaip "šuo", kol supratau, kad čiuožti ant užpakalio yra optimaliausią ir linksmiausia metodas pasiekti pakalnę šioje atkarpoje. Vietomis sniego storis buvo apie 1,5 metro, kadangi koja kelis kartus įsmuko iki kirkšnies ir "dugno" nepavyko pasiekti.
Kartais buvo renkamasi alternatyva judėti lėtai prieš galimybę judėti greitai ir nukritus čiuožti kelis šimtus metrų žemyn, o paskui jei viskas OK tuos pačius šimtus metrų kabarotis atgal ir bandyti tęsti savo kelionę.
Organizatoriai labai sumaniai sudėliojo trasą, nes iššūkiai sekė vienas kitą ir nebuvo nei vieno nuobodaus kilometro. Maitinimosi punktai vietoje ir laiku, juose visko ko širdis geidė, gal vienintelis trūkumas, vėlesniuose punktuose, nebuvo sūraus maisto, bet šį kartą man kaip ir nelabai jo trūko.
Mėšlungis - šį kartą radau kaip su juo kovoti, pasitelkiau šalto sniego kompresus , kurie atvėsino raumenis ir leido jaustis gerai visą antrąją trasos dalį.
Finišuoti nebuvo lengva, nes "tiesioji" buvo ~8 km ir vis į nuokalnę, zigzagu su ~1000 m peržemėjimu. Lygumų sraigei tikrai buvo ką veikti, tačiau kaip bejudėčiau lėtai, šioje atkarpoje turbūt aplenkiau daugiausiai bėgimo dalyvių.
Truputį statistikos: http://www.movescount.com/moves/move33390930
Tokio tipo bėgimams reikalingi bėgimo bateliai būtų su didelių ir galingu protektoriumi, greitai džiūvantys ir atsparūs sudėtingai vietovei, nes iš mano batų po šio bėgimo liko tik "šlapia" ir "juoda" vieta :) Visa laimė, finišavus gavau naujus Trail tipo bėgimo batelius, vietoj finish'erio medalio :)
Keletas panoraminių vaizdų, kurie padės susidaryti, kokie nuostabūs Italijos Dolomitai ir koks nuostabus buvo oras:
