Jau dešimtą rugsėjį iš eilės Vilniaus gatvėmis siautė bėgikai. Atsiradus solidžiam rėmėjui, Vilniaus maratonui pavyko pakilti į aukštesnį lygį. Organizatoriams ir trasos savanoriams neturiu jokių priekaištų - visko ko reikėjo rasdavau, visko ko norėjau gavau. Šypsenos ir paskatinimo žodžiai lydėjo visoje trasoje.
Vilnius yra mažas miestas jei lyginsi su mega-miestais tokiais kaip Roma, Berlynas, Paryžius ir t.t., todėl tikrai suprantu maratono organizatorius, kokie kyla sunkumai sudarant maratono trasą. Vieno rato 42,192 km ilgio trasą sudaryti būtų labai sunku ir tikrai nepavyktu išvengti "nuostabių" Šeškinės kalno vietovių arba reikėtų bėgti "nepakartojamais" didžiųjų prospektų apsuptyje (Laisvės pr. Savanorių pr. Ukmergės g. ir t.t.). Todėl dviejų ratų trasa gavosi pakankamai kompromisinė. Keli kalniukai, kurie buvo trasoje pridėjo savotiško "bėgimo pipiro" skonio šiam renginiui. Bendrai visam renginiui parašyčiau 9 balus iš 10-ties, vien dėl to kad man šis renginys nebuvo sėkmingas.
Maniškio maratono priešistorė prasidėjo dar Ignalinoje, vienu mėnesiu ankščiau. Kritus MTB varžybose ir stipriai susimušus viską ką galima būtų tokio kritimo metu, mano maratono pasiruošimo paskutinis mėnuo buvo pilnai sugadintas. Po šio pasivažinėjimo pradėjau labai lengvai bėgti tik po 1,5 savaitės visiško "poilsio", nes sumušti šonkauliai neleido nei bėgti, nei juoktis, nei čiaudėti arba giliau įkvėpti. Tempo treniruotes, arba kitaip sakant bandymus greičiau judėti, atnaujinau tik 7 dienos iki maratono starto, nors skausmas dar nebuvo 100% išnykęs. Kadangi paskutinis mėnuo buvo reabilitacinis, kelti sau kažkokius tikslus buvo naivoka, tačiau galvoje gimė idėja - laikas tilpti į 4 valandas.
Rytas prasidėjo gera nuotaika, bet atsikėlus 45 minutėm vėliau, viskas pakrypo keista linkme - vėlavau pusryčiauti, vėlavau į startą ir t.t.
MP3 grotuvas pasiimtas, tačiau nepakrautas.
Batai, oi tie batai - vėl "kažkas" pakuždėjo rinktis būtent juos, tikrai buvo pranešioti - 100 km buvo nubėgta su jais. Negaliu pasakyti, kad nebuvo jokio nerimo ar abejonių dėl jų, bet ne visą laiką gali atskirti tą mažą deguto šaukštą, kai stovi prie medaus statinės.
9:00 valanda. Startas. Vilniaus gatves nudažė maratono ir pusmaratonio bėgikai. Pirmus 20 km bėgau numatytu tempu ir viskas klostėsi "gerai", nedavė ramybės vienas niuansas - per aukštas širdies ritmas tokiam tempui, žinojau kas bus toliau, žinojau kad negerai, tačiau sustoti negalėjau. Ir staiga BUM! 20 km prasideda keistas jausmas abiejų kojų pėdose, tikrai nesusijęs su per aukštu tempu pirmoje maratono dalyje. Dar tokio jausmo nebuvau patyręs, pavadinau jį paprastai - pėdų erozija. Daug negalvojęs supratau, kalti yra batai ir tik jie. Po maratono tuo 100% įsitikinau.
Pradėjus bėgti antrą ratuką, ties Geležinio Vilko tiltu, pasivijo 4 val. grupė. Grupės vedlys pasiūlė išjungti blogus jausmus ir pabandyti bėgti kartu. Tempas tiko, viskas buvo ganėtinai gerai, grupės atmosfera padėjo trumpam pamiršti savo pėdas ir pabandyti kabintis. Tačiau pasiekus Vingio parką aš nebegalėjau ignoruoti skausmo ir padėjau mastyti kaip įveikti likusius 17 km. Vingio parkas tapo bandymų poligonu - reikėjo rasti kūno poziciją/bėgimo techniką, kuri leistų finišuoti, nes eiti visai negalėjau. Paieškų metu "vidinis demonas" ištarė - viskas čia tavo DNF :), nedaug trūko ir būčiau patikėjęs. Tačiau aišku viena - kaip bebūtų blogai visą laiką yra viltis. Blogiausiu momentu atsiranda mintis/idėja, kuri tave neša į priekį, tuo momentu nebūna jokių kojų, rankų, galvos, nugaros ir t.t., lieka tik ji - mintis/idėja.
Viskas kitkas buvo tiesiog nuostabu - jokių pritrynimų, jokių juodų nagų, beveik jokio mėšlungio, t.y. beveik medaus statinė, tačiau su deguto šaukštu :)
Reziumė paprasta - skausmas ateina ir praeina, "vidinis demonas" lieka amžiams. Bėgimas yra geriausia priemonė susitarti ir išmokti sugyventi su savo "vidiniu demonu".
GPS informacija čia:
http://www.movescount.com/moves/move18646822
Finišo jausmas tik teigiamas:
